HelluvaGirl

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

The next morning everyone is cleaning up before departing. There’s a number of volunteers who stay to remove the covers of the meditation mats, fold the ropes parting male and female territories, clean up and load the stuff to be stored away in designated cars. I broom the floor in our cottage and help out here and there.

When I see him, we smile.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

I approach him as he watches the serene sunset. There’s a girl lying curled up on the grass nearby.

I smoothly smile him into a small talk. I’ve learned those things pretty well. I can approach people in the right way – if I’m willing, that is. Otherwise – well, most of the time – I am perceived as #thecoldbitch

We share our impressions. Talk about takeaways. He sounds so normal – in a good way. And before we know it, the small talk turns into quite a deep conversation.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

I’ve noticed her on the first day and realised it was really her when we weren’t supposed to speak any more. She would sit right behind me in the Meditation Hall. The last person I could expect to meet here.

She excuses herself from a conversation and comes up to me. We laugh – without a reason, or just instead of saying hey, I’ve been trying to not look at you this whole time, how ridiculous that we meet here of all the places…

So tell me, what’s wrong with YOUR life that you are here?

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

On the last day they teach us metta bhavana. It appears to be a meditation I have been practicing for years without even knowing it had a name. I love it; it is truly my favourite part of Vipassana practice and gives meaning to it, connecting the individual path to enlightenment with the fact that we are all cells in one organism, and thus erasing the isolation aspect personal development kinda naturally entails.

When we finish our morning meditation, the Teachers announce the end of the Noble Silence.

I must tell you this: few times have I been as surprised throughout my entire life.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

As May unfolds, the sun begins to play around and I take my blanket out on the grass for a nap. All the other girls have been doing it for days now, but the weather is too cold for me, the ground is too hard and the air too noisy with all the flies. However, when it becomes warmer outside than in my cell, I give this nature thing a shot. 

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

get up at 4 am

briskly throw on the clothes folded out the night before

wait for the two minutes to brush the teeth in the bathroom

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

I wanna do something.

I wanna change things.

Like, myself.

I can feel the time sifting through me, and all that remains is someone I hardly identify with. It’s been forever like this.

You might think I levitate in our dim meditation hall, feeding off the spiritual energy of my fellow travellers, seeing otherworldly visions and chanting mantras? Well, a bit of that, too.

But what I in fact meticulously consider for no fewer than two whole days is which should I do first:

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

For the past couple of years, I’ve been having an inner struggle coming to terms with what I do for a living. I use a very small part of my potential. For a long while I’ve been touching the ceiling of what is expected from/available for me. Whenever someone asks me what I do in life, I pause and think about the essence of the question, guessing if I should just tell the name of the company (sounds good), or explain what I’m good at.

After several days of silent contemplations I come to the point where all the bullshit dissipates and I realise I’m doing what I can before I can do what I want. And thinking towards that direction, I feel that work isn’t my primary concern at all. 

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

I notice him on the first day while waiting near the cabin to talk to the Teachers. He is walking across the meadow carrying a huge backpack. A woman is strolling to the opposite direction and, as they meet at the rope marking the end of the moving zone, she stops, ready to lift her leg and cross over. He bends forward and presses the rope to the ground, looking up at her in silence. She doesn’t notice for a second and then, looking down, says in a cheerful voice:

Oh, that’s how we do it.

It is almost a question, coming from someone living in the world where gallantry is not taken for granted any more.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

As I sit in the meditation hall for hours and hours each day, I notice that the leg of the stool between my shoulder blades begins to feel different. The blunt pain inhabiting the depths inside my muscles surfaces on the skin and starts feeling like my back is seared with a lighter. This pain is on my outline, not at my core any more, and I can even find a certain pleasure in that physical sensation.

It is leaving me!

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

On the fourth day, we begin to practice the real Vipassana. For two hours straight, we sit addhitana – a meditation of strong will, during which one is determined to not move, change position, open their eyes, arms and legs.

This is the time I scream fuck it, I’m outta here! in my mind, terrified of the intensity of sensations I am supposed to merely observe. 

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

And then come the dreams.

There’s a whole world, and not just one.

I dream agoraphobic squares in strange cities where there is no sign of people. I dream backyards where the air whispers threatening promises. I dream piers in secluded townships. Wherever I go, there is always a thick sense of something watching me intently.

And I dream Pia.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

Funny how many questions arise when you have to live with a person you’ve never met before, in a tiny room, without speaking.

Does she want me to leave the light? Do I turn off the heater now? And when am I supposed to shower? The bathroom shared by our whole floor is always busy.

Wonder who she is, though. Is her husband with the male group here? Must be like 7 months pregnant. Probably some vegan yoga teacher who will deliver her baby in a shrine with scented candles and mantras. 

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

For the first three days, we just observe our breath. It is not required to sit in lotus posture, but important to keep the back straight.

Whatever posture I choose, it still hurts like hell. Feels like the leg of a stool is rammed in between my shoulder blades.

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

There’s a bunch of peculiar specimen at the registration tent. The types who cut their own hair, you know. Standing in the queue, I can sense some women wearing perfume, although it has been, among other things, specifically requested not to.

It annoys me a bit that we have to fill in the questionnaires once again, same ones we’ve completed online. I write half of the truth in the health section and get stuck at What’s your profession? After taking it too seriously for a while, my answer is WORDS. 

Disclaimer: This is a personal experience of a novice in Vipassana, presented as a series of insights, not an attempt to render advice or explain the technique in full extent, and should not be taken as guidance or a comprehensive course report. 

***

I can clearly sense his disapproval from short texts which, in seconds of trying to “shut up”, become messages of open concern. I smile. He must have been my father in the past life.

Why so long? Why 10 days instead of 3, which would be way more reasonable, given the “brutal” conditions? It’s as if you start running a marathon without any preparation and experience of running, he says.

Friend knows my rough patches. Some of them vaguely, some of them – in quite a detail. He must think I am desperately seeking a hideout. An exotic shortcut to a new me.

Minutes before I leave to Vipassana retreat, I take the food from the fridge and give away to neighbours (I just hate to throw it out).

Doing the dishes, I suddenly realise why I feel so calm and confident about the next 10 days of isolation and, as Friend put it today, sensorial deprivation.

I have considered Sagrada Familia as one of the commercialised tourists spots. Having entered it, I realised it was a sight everyone should experience at least once in their lifetime. Not only as a masterpiece of design – great design gets me weak at the knees any day. But it’s also about the vastness of one’s imagination, and the bravery to employ a number of people, loads of materials and decades of time to make it reality. I’ve never had a fraction of that drive but always feel happy to witness in somebody else.

We looked around and then sat in the area for praying. 

We have 30 minutes till our visit to Sagrada Familia. I take Pia to Placa de Gaudi where she instantly starts playing with the sand. I sit on a bench and ask a guy there whether it’s ok if I smoke. He puts away his book and says he is a smoker, too, thanks for asking. Where am I from? Ah, Lithuania. Welcome to Barcelona.

He asks what traditional Lithuanian food is and perhaps I could write the name down so he could look up. He gives me a neat notebook and a pen. I write half of the cepelinai recipe, including the vegetarian version. 

Aaah, so finally I come to witness the amiable nature of the nation.

We need to print a bunch of tickets I’ve purchased to Sagrada Familia, Museu Picasso, l’Aquarium and Parc Guell. As we reach the spot where an internet cafe is supposed to be according to Here, it’s nowhere to be found. I ask a random man on La Rambla if he knows the place.

Pia wants to go to Pulperia to see Waiter again. I promise to take her after siesta.

On our way, we pop round Santa Maria del Mar – an amazingly beautiful church. You couldn’t even tell from the outside. The spiritual thickness of the air reminds me of Duomo a bit.

We share an apple in the sun on a bench at Parc del Laberint de l’Horta. The Labyrinth isn’t yet open after the seasonal maintenance; however, the park is available for visitors.

She hugs her Teddy Bear tight as we speak about something. 

It’s very complicated to persuade her to eat something that’s not bananas, Greek yogurt or toast. We have a nice walk in the evening but I know she’s hungry and it bugs me that she never gets as hungry as to eat whatever the hell is on the menu.

She likes mashed potatoes.

I tell her Spaniards don’t eat things like that but they eat a lot of amazing stuff and as we’re here, we might as well explore the tastes.

My rationalisations don’t work. We pass by a tapas bar.

I wanted this holiday to be easy-going. No excessive planning in advance (though I did a bit of homework, inevitably), no strict abidance to the plan and no consequential stress.

Happy to say it works. I just notice situations where I would begin to get nervous or hurry and I just don’t.

We went to the beach with Pia – it was quite a long walk for her via La Barcelonetta.

I always knew I’d love Barcelona.

I mean I’m a fan of cinema, and what the spectacularly-directed sights of the city in Vicky Christina Barcelona didn’t do, Javier Bardem did. And the spicy yet paradoxically idealistic although too real ménage à trois. And Christina’s phrase at the end, on the escalator:

 I don’t know what I want.

Anyway, I digress. 

The weather was perfect. Clear -2, full moon, a gazillion of stars and serenity like nowhere else. I looked above at Ursa Major and other constellations. He stopped to type something on his phone.

i can show you the little one

We were taking a night hike in the woods. 20 people, backpacks and a point B we could reach in three hours, if lucky, or never, depending on the map readers’ skill.

In the experiential training we got team tasks, like reaching an agreed destination point, meeting the second group, giving them a non-material present, exchanging routes and walking back, without maps this time, just relying on the traces the other group has left on their way.

I recently tweeted something childishly simple: that I finally knew what the purpose of my life was.

Being happy.

It does sound like… anything else.

Photo: unitedholidays.lk

Kylyje vaikščiojome labai nedaug, nes buvo drėgna ir vėjuota, tad čia gan paviršutiniškas įspūdis. Drėgnas, vėjuotas uostas 🙂

Tai dvarelis Midelfarte (mirtinas vietovės pavadinimas), kuris houstina visokius renginius, pobūvius ir netgi vestuves. 

Orhusas – antras pagal dydį Danijos miestas, esminis uostas. Prieš Naujuosius ten buvo vėjuota ir drėgna, tad neilgai pasivaikščiojau be kepurės.

Kaip ir Fredericijoje, nelabai suprantu, kurie namai yra gyvenami, o kurie ne. Pernelyg nelaužydama etiketo užmetu akį į pastatų langus ir man jie atrodo tušti, negyvenami, galbūt priklausantys įstaigoms ar firmoms, kai kurie su styrančiais žvakigaliais neapšviestuose kambariuose. Nežinau, gal tuo metu, kai žingsniuoju pro šalį, visi būna kur nors išėję? 

Danijoje nemažai tokių vietų, kur pasijaučiu it nykštukų šalyje ir po valandos kitos imu galvoti: o kurgi tikras pasaulis ir kaip į jį pakliūti?

Na, bent jau galima padaryti nuotraukų 🙂 

Kažko sukilo nostalgija Tailandui. O dar Mrs. Nielsen feisbuke senas fotkes su Moet’ais poustina…

Matyt, ne Tailandui – tai mano Kelionių Demonas kyla su rudeniu ir mano akimis ieško…

Kažko kito.

Rašiau priešpaskutinę dieną Bankoke. Paskui, maniau, ištryniau. Et voila – dabar atsiranda tai, ką rašiau svajodama apie šiandien. Laikas toks susipynęs…

***

Trečias kartas Bankoke per pastaruosius 2,5 metų. Guliu viešbučio lovoje, geriu chemikalinę rūgščią kavą, šeima su kompanija Kinų kvartale ieško aukso (tiesiogine prasme – draugai nutarė Tailande įsigyti vestuvinius žiedus).

Grįžtam. Esu laiminga ir įkvėpta, ir optimistiška (retai nutinka). Išsiilgusi.

Kai kas mano, jog grįžimas – pripažinimas, kad padarėme klaidą išvykdami. Ne, grįžtam ne dėl to.

Teisingai Jis pasakė: mes jau nebekeliaujame. Mes emigravome.

Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai – tipinės emigrantų problemiūkštės.

Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback’inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška 🙂

Kultūriniai skirtumai – bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti.

Vienas pirmiausiai ir dažniau nei kitur pasaulyje į akis krentančių ypatumų yra kathoey. Tai transvestitai, transseksualai, vadinama trečioji lytis. Kai tik atvažiavome, jų sutinkame nuolat ir dažnai. Mane labiausiai nustebino tai, jog mažuose miestukuose, nedidelėse bendruomenėse, kurios paprastai būna konservatyvios ir prietaringos visur (think Lietuvos kaimas), tokių žmonių matėme ir aptarnaujančių kavinių staliukus, ir besisukiojančių viešbučių registracijose, ir nuomojančių būstą. Galvoju, kaip čia yra. Neišvengiamai mąstau savo dėžutėje. Lietuvoje, ypač provincialiose vietovėse, sudarančiose didžiumą šalies teritorijos, visokius gėjus mezgėjus “suėda”, nebent jie vienokiu ar kitokiu būdu sugeba įsipaišyti bendruomenėje ir sulaukia atlaidaus “tiek to, priimsim, kol nesišakoji” požiūrio. Įprastesnė reakcija – “kątublegaidy“.

Beveik prieš tris metus sutikau Mano Mylimą Jį ir mūsų flingo įkarštyje išlėkėm į Portugaliją. Po daugybės kitų kelionių kitur ta šalis man iki šiol kažkodėl pati mistiškiausia, įdomiausia, kontrastingiausia, kvepianti senove ir dvasiomis. Gal vieta čia niekuo dėta, gal tai meilė? 🙂

Ką gi, prieš tris savaites atradau kitą ypatingą vietą. Kitaip ypatingą, žinoma, visų pirma todėl, kad kitame pasaulio krašte. Bet tas senas miestas… jis man kalbėjo, kėlė paviršiun sumišusius jausmus, kažką priminė, įstūmė į svajones.

Ilgokai nerašiau čia. Vienas dalykas – pagaliau pradėjau savo stiliaus blogą, kuriam dabar skiriu šiek tiek daugiau laiko negu šitam, kitas dalykas – užpuolė depresija ir nieko nesinorėjo.

Pasiilgau Lietuvos. Ne tiek kaip šalies, kaip vietos, bet labiau žmonių, su kuriais bendravimą buvau smarkiai apleidusi ir visai neišnaudojau galimybės su jais būti, kai galėjau. Čia galima susirasti visokių pakaitalų – yra moterų forumas, yra feisbukas, yra barai, kur gali eiti ir megzti naujas pažintis su tokiais pat kaip mes… Bet visi žino, kad tai ne tas pats, kas normalus, ne virtualus ir nepaviršutinis pokalbis su draugu. Arba nedraugu 🙂

Užtat vaikiškai džiaugiausi, kai į Chiang Mai atvažiavo Mano Mylimo Jo draugas su žmona – praleidome kelias žiauriai smagias dienas ir iki šiol Eglę su Martynu minim geru žodžiu 🙂 Linkėjimai! Tikiuosi, nepraėjus nei 10 metų vėl sužaisim UNO 😉

Jau praėjusią savaitę lankėmės zoologijos sode, o nuotraukos tik dabar. Na, žvėrims irgi turi ateiti nuotaika. Tokiems žvėrims, kaip aš 🙂

Šiaip zoologijos sodų nemiliu nuo tų laikų, kai sykį apsilankiau Kaune – klaiki atmosfera, antisanitarinės sąlygos, gyvūnai atrodė paliegę ir nusiminę… Gal dabar kas pasikeitė? Bet koks skirtumas, jeigu jie vis tiek yra uždaryti, nors jų namai – ne narvas?

Pasidaviau įkalbinėjimams pusiau edukaciniais tikslais, tad nuvažiavome. Vaizdas ne toks jau baisus, bet man pasirodė, kad gyvūnai nuobodžiauja… Ar taip gali būti? Susimąsčiau, o ką jie veiktų laisvėje?

Šiandien ieškojome jogos studijos. Galvoju pabandyti hatha jogą. Vegetare tikrai netapsiu, bet norisi išnaudoti savo kūno galimybes. O sielos ramybė tai, kaip Dievą myliu, nepakenktų.

Tai va, pakeliui pafotkinau. Visų pirma užsukome į kaimynystėje esančią indie kavinukę, kurią jau pavadinau Baltais drambliais – nes labai baltas interjeras ir atrodo taip švaru… Skirtingai nei Vilniaus BD, kur visai nebalta 🙂

Kai paskambinau Ronui ir pasakiau, kad domimės paskelbto buto nuoma, jis pažadėjo, jog butas laaaabai gražus, daug gražesnis negu nuotraukose. Nusijuokiau, kad paprastai būna atvirkščiai, bet atvykę apžiūrėti išties radome gan jaukų kambarį. Žinoma, kadangi nuomotis norėjome neilgam laikui, bet to, už labai gerą kainą, tikrai nesikabinėjome prie interjero detalių (na, ne paslaptis, kad kabinėjimasis yra išskirtinai mano darbas ir pomėgis 🙂 ). Bet pasijuokti tikrai atsirado iš ko. Visų pirma, tiek daug plastmasinių gėlių arti manęs niekada gyvenime nėra buvę. Kai pabandžiau jas surankioti nuo palangių ir lentynų, supratau, kad gudrusis Hansas jas priklijavo prie paviršių – matyt todėl, kad niekas šių vertybių išsikraustydamas neišnešiotų…

Chiang Mai yra nelabai švarus miestas. Aišku, ne Bankokas, bet ir čia virš galvos kabo smogas, o gatvėmis zuja motoroleriai, songthaew (maršrutiniai taksi), tuk-tukai (sulydytas motorolerio priekis ir karietos galas), lengvieji automobiliai, džipai – visi šitie ratai nestoja, net kai pėstiesiems dega žalia – na, nebent žengi gatvėn, tada jau praleidžia. Todėl maloniau laiką leisti ne burzgiančiame išmetamų dujų balagane, o kur nors dvasingiau. Jau išbandėme vieną iš kelių miesto parkelių – Buak Haad. Ten nuomoja paklotus už 10 batų (80 centų), pardavinėja vaisius, gėrimus, mėsikes, o vietiniai ateina pagulinėti ir pasnausti. Anądien prisijungėme ir mes. Žiū foto:

Noriu įmesti vieną kitą nuotrauką su trumpais komentarais, nes foto tikrai kaupiasi marios ir apie visas detales spėti papasakoti sunku, o galbūt ir netikslinga, tačiau tiems, kurie domisi, nuotraukos sudėtos galerijoje.

Mano Mylimas Jis rytais leidžia man pamiegoti ir iškeliauja su Pija į turgų, po šventyklas arba fotografuoja gatvėse. Siūlau pažiūrėti:

Chiang Mai yra antras pagal dydį Tailando miestas. Čia, šiaurinėje šalies dalyje, labiau jaučiasi sezonų skirtumai, tad dabar, karštuoju laikotarpiu, dienomis čia ne tik kad kroso nepalakstysi (ir kam jį apskritai lakstyti?), bet ir kario patiekalo užteks, kad visas apsižliaugęs prakaitais susivyniotum po ventiliatorium. Oras, skirtingai nei Bankoke ar Koh Phangan, sausas kaip dykumoje, o temperatūra vidudienį linksta prie 40° C.

Man per karšta. Nesijaučiu komfortiškai, tad sugalvojau šitaip:

Don Muang oro uostas. Tykus, lyginant su Suvarnabhumi, aptarnaujantis daugiausia vidinius skrydžius. 7.30 am, beje, ir jau po pusryčių.

Naktelė – viena košmariškiausių, mat kelionė iš Koh Phangan prasidėjo vakar 1 pm – plaukėme keltu į vietovę savitu pavadinimu Chumporn. Tiesa, nebe katamaranu. Per tas kelias valandas Pija įgijo kokias tris tailandietes aukles ir mano vaizduotėje jau iškilo nuostabi vizija, kaip aš jas visas ir nusisamdau.

O jau paskui autobusiukas iki Bankoko. Sakote, Lenkijoje prasti keliai? Tikriausiai nebuvote Tailande?

Daug galvoju. Per dieną galvoje persipina daugybė įvairiausių minčių – tai kaip alternatyvus gyvenimas išoriniam.

Skaitau knygas. Čia, Thongsala miestuke, aptikau visą Roald Dahl kolekciją!  Pasiėmiau porą knygų ir gailiuosi, kad jos ne po 1000 puslapių.

Kartais atsitinka įdomus dalykas:

Šis miestelis yra prieplauka ir salos centras. Čia visi atvyksta, išvyksta ir šiaip atbirbia motoroleriais ko nors nusipirkti turgelyje arba dideliame Tesco Lotus prekybcentryje. Gatvėse pilna įvairiausių prekių: drabužių, paplūdimio reikmenų, flipflopų, atvirukų – ko tik gali prireikti saloje. Kelios tai įrodančios nuotraukos:

Į Had Yao paplūdimį atvykome kovo 31 dieną ir visą šį laiką nieko apie tai nerašiau – galvoju, pasitaupysiu įspūdžių 🙂 Pirmasis įspūdis ištiko vos įmerkus kojas į jūrą, bet kaip aš nusivyliau!..

Ką tik papoustinau šiek tiek vaizdų iš gražiosios Thong Nai Pan pusės, tačiau čia patyrėme ir nesmagių nuotykių.

Turbūt jau minėjau, kad daugelyje Tailando vietų motoroleris yra pagrindinė transporto priemonė. Čia yra taksi, kuriuos gali užsisakyti susimetęs su kitais keliautojais – taip pigiau atsieina. Yra įprastiniai dviračiai, kuriais naudojasi mažai kas, ypač didesniuose miestuose, kur atstumai per dideli. Tong Nai Pan motorolerių nuoma taip pat klesti, bet prieš atiduodami savo pasą ir susimokėdami palyginti nedidukę 200 batų paros nuomą verčiau įveskite į Google ką nors panašaus į motorbike scam. Atsidursite forumuose, kur daugybė salose gyvenančių nelaimėlių išsinuomojo motorolerį.

Nors ir vėliau nei žadėjau, sudedu Thong Nai Pan paplūdimio ir vietovės nuotraukas. Aišku, pajūris atvirukinis, tad pirmiausia į jį ir siūlau paganyti akis:

Rojaus sala. Na, rojuje turbūt nebūna molėtų kelių su balomis džipų provėžose, ten tikrai nebūna musių ir tarakonų, ir to didžiulio gyvio, per kurį su Pija dingome iš kambario iki kol grįš Jis iš pampersų paieškos… Bet be viso šito tai turbūt artimiausia vieta rojui 🙂

Nežinau, ar šiandien baigsiu šį įrašą, nes Pija gali bet kada pabusti ir reikalauti maisto, o kita priežastis – po paskutinės paros jau šiek tiek vėluoja vaizdas…

Bet apie viską iš eilės.

Į Lumpini parką šįkart nenuvažiavome. Ant viešbučio stogo užlipau tik pasižiūrėti į baseiną, pasimaudyti irgi neteko. Kitą kartą. Pirmiausia, bandžiau išsimiegoti, tada valgyti, valgyti, valgyti, o tada šiek tiek pafotografuoti vietinių vaizdų, juokų ir įdomybių.

Antra diena Bankoke. Tiek šokinėdami iš vieno lėktuvo į kitą, tiek pačiame Bankoko oro uoste, o paskui ir važiuodami autobusu į Banglumphu, turistų Meką,  bandėme įsijausti į tai, kad apskridome pusę pasaulio, o dabar esame ČIA. Kad pusantro mėnesio planavome šitą avantiūrą, o mintimis gerokai prieš atvykstant gyvenome, kur jokių plius devyni. Bet vis tiek sunku suvokti. Toks jausmas, lyg būtume atvažiavę į Palangą ar į Šiaulius. Paros trukmės kelionė staiga nusibraukė ir iš autobuso Banglumphu išlipome į tikrą pragarą. Oras kaip šlapimo, išmetamų dujų ir kepamo maisto  troškinys. Beje, veikiausiai skamba baisiau nei yra iš tiesų, nors viskas priklauso nuo požiūrio, kaip visada 🙂

Sveiki,

panašu, kad daugiau negu pusė kelionės iki išsvajoto Tailando jau įveikta! Kaip tik rašau Abu Dabio oro uoste, galvodama, kaip neapdairiai apsivilkau maikoną su užrašu So Sexy – So Me – visgi musulmoniška aplinka 🙂 Bet kuriuo atveju su Pija dėl dėmesio konkuruoti net neverta – kur beatsidurtume, visi aikčioja ir čiupinėja jos rankytes.

Ką tik baigėme giminų lankymo turą po Lietuvą. Užsidėjome didelį pliusą ir dabar jau reikia suskubti ruoštis. Man staiga nebeatrodo, kad yra daug laiko iki kelionės. Deja, rytoj vietoje pasiilgtų draugų lankymo Kaune teks kraustyti daiktus…

Regis, visi esminiai klausimai išspręsti: baldams sandėlis yra, mašina išnuomota, vaikui darželis surastas, kremai nuo saulės nupirkti. Beliko prieš pat kelionę daiktus šast, šast į juodus plastikinius maišus.

Išvykstame kovo 22 dieną. Laiko visai nedaug, bet man kažkodėl visa atrodo taaaip toli…

Ir kaip mes sugalvojome kraustytis į tą Tailandą?

Jau kurį laiką ieškojome buto centre. Pasirinkimas gan didelis, kainos ženkliai kritusios. Po kažkelinto apsižiūrėjimo grįžę namo nutarėme, kad jau radom tinkamą variantą. Atsigulėm į lovą, o Jis ir sako: “Gal važiuojam gyvent į Tailandą?” Sakau, gerai.

Ilgąjį svtgl su Juo nusprendėme pažiūrėti, kas darosi Amsterdame. Mano įspūdis didžiąją kelionės dalį buvo smarkiai prieštaringas greičiausiai todėl, kad išsilaipinome tulpių sostinėje 5dienį, kai į senamiestį sulėkė visi britai, airiai, ispanai, italai, amerikiečiai ir palaimingais veidais (dauguma) bei sumišusiomis šypsenomis (kai kurie) apžiūrinėjo tai, kas vyko aplinkui ir ką aš be jokių dvejonių džiugiai pavadinau Sodoma & Gomora New Edition.