Shoot the Moon
httpv://www.youtube.com/watch?v=StbH6yIAGak
Paskutines keturias dienas varau tiek, kad jau šiandien profesionalūs berniukai, tampę paskutiniuosius mano baldus, išvažiuodami palinkėjo sėkmės olimpiadoje. Vienas jų net nenusijuokė, kai pasakiau, kad lovą būčiau susimontavusi pati, bet sunkoka (čia kas matė mano lovą, tas supras).
Manęs neatpažįsta žmonės iš praeito gyvenimo. Tai baigia mane įtikinti, jog nieko ir nebuvo.
Kai manęs paklausia, apie ką yra koks nors filmas, visada pirmiausia išvardinu, kas tame filme vaidina. Nežinau, kodėl. Galbūt man įdomesni žmonės nei tai, ką jie veikia? Hm… Iš tiesų gal tik filmų atveju. Tik kai esu stebėtoja.
“Nežinau, ar kraustausi iš proto, ar pagaliau grįžtu į jį. Gyvenimas, gatvė ir aš pati virtome teatru, į kurį gali žiūrėti, kas tik nori. Išlaisvinantis ir pavojingas jausmas. Viskas veda į tai, kad kurią nors dieną tikrai išeisiu į gatvę nuoga. Tik dabar pradedu iš tiesų kurti. Kūryba yra nuogumas ir laisvė”. *** Rašiau tai […]
Kai perdavė jai ragelį, mano balsas iškart sušvelnėjo. Kartą man Buvęs Vyras pasakė: “Su savo močiute kalbi taip, lyg kalbėtum su savo vaiku. Tu būsi gera motina”. Iškart supratau, kad ji pasikeitusi.
Yra žmonių, kurie norėtų viską pamiršti. Visas savo patirtis.