Jeigu neklystu, jis buvo pirmas vyras, pasakęs man komplimentą. Mokiausi penktoje klasėje ir kažkurį rytą nutariau, kad prie uniformos labai tiks mamos juodos raštuotos pėdkelnės. Jos buvo su įaustais auksiniais ir sidabriniais siūlais, tikros moters pėdkelnės, kurių neįmanoma nepastebėti. Pats tas prie rudos plisuotos uniformos penktoje klasėje.
Šiandien paskambinai ir paprašei pasakyti Tau ką nors gražaus. O aš kaip tik apie Tave galvojau. Man nesunku galvoti apie Tave gražius dalykus – truputį didesnis iššūkis sudėti juos į žodžių laivelius ir pasiųsti telekomunikacijų upėmis link Tavo šypsenos.
Einu paupiu į darbą. Pro šalį važiuoja dviračiai, treninguoti žvėryniečiai žiovaudami vedžioja šunis, vis praeina koks niordas su kuprine link Barclay’s. Po kurio laiko pastebiu, kad panašiu tempu jau kurį laiką žingsniuojame trise: priešais mane vaikinas ir mergina. Pagaunu save, kad jau kurį laiką juos stebiu.
Sutikau ją po to, kai atradau tuos keistus aktus. Tada ji jau buvo nupjautomis krūtimis ir neplanavo dėtis implantų. Neįprastu būdu, rengdama parodas su savo pakitusio kūno fotografijomis, ji lyg ir kreipė dėmesį į vėžiu sergančias moteris, į gyvenimą po išlikimo. Ne tik tai.
Jausmais sulopytas šleifas pažymi Lig dugno išgertus pavasarius, Visų pabaigų Karaliene. Autografas, lytėjęs iškvėptas – Išdūsautas pabaigas, Pakeistas. Žingsniai, Nuleisdavę uždangą, Tyli ant ryto palangės. Nors Tavo kojinių siūlė Lig šiolei tiesi kaip atsakymas, Pakrypusios šypsenos šifras – Gelsvėjančių perlų pasaka – Pamirštas. Nereikalingas. Kartais dainuoji, Kai nieko nebūna šalia – Be liūdesio, bet ir […]