This is not a diary any more

Under the Skin

Ever since I’ve watched it, I’ve been thinking about us, robots.

The ET beings, not born out of Pure Love but merely sent to Earth for a pre-ordered function, trying to cope in the meantime with every side-effect of having a pussy and boobs, and – God forbid – budding feelings. 

Read the rest of this entry »

Man on the Moon

50 Shades of Grey

Ok so I watched the film instead, which was basically the same thing as sleeping, if one could be bored and #rolleyes excessively while sleeping, then enter Johnnie Walker for things to be bearable at all.

Read the rest of this entry »

Cafe de Flore

I don’t know why so many people have told me to watch this film for years. Said I would like it, and that they saw me there.

I truly don’t know why or how they got this idea, this association.

Watching it, I didn’t like it. I suffered through it. I was suffocating. At the very end, I was so, so angry…

And I felt cursed.

But you know what? Cursed is a relief compared to insane.

The Theory of Everything

To be looked at by someone as if your first encounter is a mere formality because their eyes gleam caressing your face like they’ve enjoyed the view for ages.

To experience respectful and tender bearing that makes you want to be giving.

To meet someone who sees you and they know.

And you know.

I love you.

…it’s a false conclusion.

And then… everything happens.

Endless Love

One of the amazingly romantic films that will make you feel both mellow and somewhat shitty: for one, who doesn’t like to dream; on the other hand, it brain-damages you to the point where you might even expect real-life people to fight for love and chase you when you’re gone. Seriously, I’ve read romantic films have negative effects on relationships because people start having unrealistic expectations towards their partners and the dynamics of their relationships. Dalai Lama also considers romantic love a pit the humanity falls into way too often.

Just find some tissues, feel soft for a bit and get it together. Whoever told you films were made of life wants to apologise. They’re just a pill that some of us regularly OD on without major health impairments. Just remember: this is not real.

Thanks for Sharing

To everyone who’s faced their demons. To everyone who has risen, failed and carried on one day at a time. To everyone who has put a giant effort into loving themselves. To everyone who’s been considered hopeless and then guided their teachers along the way. To everyone whose love and forgiveness is greater than fear and judgement.

Begin Again

Wow. Wow.

It misses all the prerequisite components: sex between the main characters, a happy ending – an actual ending! – because it’s like that in life, there is never an ending (luckily, there is some sex, though).

Read the rest of this entry »

Une Rencontre

To say I was a weird kid would be an understatement. With a foster-home haircut, I was often confused for a boy, too. When I saw my first film with Sophie Marceau, I realised a girl who didn’t smile could be beautiful nonetheless, so she sort of became a bit of a role model for a while.

I saw the trailer of Une Rencontre at 6 pm yesterday. Sprang out of bed, popped into the shower, threw on a dress and rallied my way to the cinema.

Read the rest of this entry »

Hans, My Hedgehog


I can’t believe I found my all-time favourite fairy-tale film… Gosh, such production doesn’t even exist these days, and some would say thank God – but it’s my childhood memory that doesn’t even invite nano-3D miracles for competition. 

Read the rest of this entry »

Only Lovers Left Alive

I think I just saw one of my all-time favourites!

I mean how amusing can it get when Adam and Eve appear to be still here among us? And yet it can – when you find out just how they get by.

Read the rest of this entry »


Having seen me walking around the office with my nose in the phone (#typical), my new Manager once said: “You know what Kris, you should really see a film called Her. It’s about you – if you were a guy.”

Read the rest of this entry »

Winter’s Tale

What if, once upon a time, there were no stars in the sky at all?
What if the stars are not what we think?
What if the light from afar doesn’t come from the rays of distant suns…
…but from our wings as we turn into angels?

Read the rest of this entry »

Io sono l’Amore

Love is above decency, family, material welfare, betrayal and everything else.

You see a polished person and admire them having mastered the subtleties of the requisite performance expected from their marital, social and money status. But you also see through: it’s not in their blood. 

Read the rest of this entry »



I. Eileitung
II. Walzer
III. Tango
IV. Finale

Rebel without a Cause

Photo on 04-04-2014 at 7.45PM

Photo on 04-04-2014 at 7.46PM

Photo on 04-04-2014 at 7.48PM

American Beauty

Photo on 04-04-2014 at 7.50PM

Photo on 04-04-2014 at 7.52PM #2

Photo on 04-04-2014 at 8.00PM



About Time

It’s one of the rare films I watched and laughed out loud from the bottom of my heart, and then also cried sweet-and-sourly without stopping myself, too. It resonated with such a broad range of my emotions and felt like spiritual cumming, you know, when you get the feeling the whole area of your heart opens and something starts pouring out, at the same time filling you up.

Read the rest of this entry »

Before Sunrise. Get off the Train with Me Scene


La Grande Bellezza


Stovėjau iki paskutinio kadro, kad išgirsčiau galutines filmo muzikinės temos natas.

Read the rest of this entry »

The Great Gatsby

I know The Great Gatsby is old news; I’m sure most of you have seen it and many of you have run into all those quotes by Francis Scott Fitzgerald on Pinterest and Twitter after the premiere. 

This is not a film review.  I guess none of the ones I write are, really.

Read the rest of this entry »

Before Midnight

Ne veltui aš stūmiau paskutiniąją trilogijos dalį vėlesniam laikui… Pirmosios dvi dalys (Before Sunrise ir Before Sunset) buvo puikios, nes užkabino vyro ir moters santykius, jose buvo pakankamai romantikos, bet ir ypač daug aktyvaus, sąmoningo dialogo, kurio klausantis, esu įsitikinusi, daugybė žmonių rado su kuo rileitinti.

Beje, visi trys filmai pastatyti kas 9 metus, kaip ir rodomi įvykiai juose.

Apie trečiąją dalį pokalbis su kolega:

Read the rest of this entry »

We Need to Talk About Kevin

It’s been a year or two that I’ve been collecting myself to write about the film. It has never fully left me – like Antichrist of Lars, it lingers in my subconscious, and every now and then, I will return to it, remember the course of events, grope its concepts with my thoughts and reflect upon my own experiences.

What finally encouraged me to drop a few lines about what I managed to perceive watching We Need to Talk About Kevin, was

Read the rest of this entry »

Anna Karenina

Pirmas dešimt filmo minučių galvojau: NORIU. Noriu tokios meilės, px traukiniai, tik duokit man tokią lemtingą trauką; nenusikratomą kaip kryžius, kaip spaudas geležimi ant peties; tokią, kuri keičia pasaulį ir žmones aplink.

Read the rest of this entry »



Tuoj žiūrėsiu šitą multiką trečią kartą šį savaitgalį – ak, kaip gražu! 🙂

O Mandy Moore balselis tiesiog sukurtas įdainuoti princeses.

Mane tik stebina Rapunzel emocinis intelektas ir manieros po 18 metų su narcisistiška ragana. Something in the blood, matyt.

Teigiamo žiūrėjimo, kas susigundysit 🙂

The Secret

Žiūrėjau kažkurį šeštadienį sesers parekomenduotą The Secret ir juokiausi: atrodo, jau šimtus metų kartoju ten kaip didžiausią naujieną skelbiamas tiesas apie kokybių trauką, dabarties akcentavimą, minčių materializaciją, gavimą to, ko nori… Filmelis netgi banalus.

Pažiūrėjusi ant durniaus ėmiau kartoti visokias mantras. Tai yra, žaidžiau seką mintis –> žodis –> materija. 

Read the rest of this entry »

Le conseguenze del dolore

Neseniai pažiūrėjau Sorrentino filmą “Le conseguenze dell’amore”. Lyg ir geras, lyg ir ieškojau esmės per smarkiai ar per giliai.

(Nepagalvokit, aš gilus žmogus, bet ne iki šlykštumo. Kai sakau, kad labai gilinuosi į filmus, tai tiesiog instinktas, išsivystantis po gausybės jų peržiūrėjimo, kai pradedi ieškoti visokių atspalvių ir posluoksnių. Turbūt kaip išdarinėdamas vištą – whatever that is.)

Kai jau nutariau, kad nieko nesupratau, Jis pasakė: “Tiesiog filmas apie tai, kas nutinka įsimylėjus”.

Šiandien aš galvoju apie skausmo pasekmes. Banalaus fizinio skausmo.

Ar jums kada nors ką nors smarkiai skaudėjo?

Read the rest of this entry »

Dirty Dancing

Pamačiau fb vienos pažįstamos komentarą, kad tai filmas, kuris niekada nepasens, ir nutariau užpildyti išsilavinimo spragą.

Siaubinga. Legenda tiems, kam 1987-aisiais buvo 17 metų, erotinio susižadinimo metas ir paauglystės frustracijų apogėjus; ergo, tokiai praeičiai abejingumas neįmanomas. Filme vaidyba klaiki, personažai vyresni nei 14-os, tačiau aktualijos maždaug tokio amžiaus 🙁

Net neverta sakyti, kad pagrindinė cherojė sukelia ypatingą antipatiją: skaistūs idealistai iš gerų šeimų nuo manęs ypač toli. Ir tos nepakeliamos eksklamacijos… Pažiūrėkit, kad būtumėt pažiūrėję, ir užsidėkit paukščiuką. Grr.


De vrais mensonges

Garbės žodis, pažiūrėjus kai kuriuos filmus, man ima rodytis, kad gyvenime tikrai viskas bus gerai.

Read the rest of this entry »

La délicatesse

Po šio kino seanso galvoju, kad peržiūrėsiu visus filmus su Audrey Tautou. Net romantines komedijas ji sugeba taip pagerinti, kad šios virsta tikru delikatesu.

“Subtilumas” – nes taip filmas vadinasi lietuviškai – yra estetiška, labai prancūziška juosta, kuri man asmeniškai suskambėjo, kai Tautou meilė miršta per anksti ir naujame jos gyvenimo etape atsiranda visiškas nesusipratimas praplikusia galva, retais dantimis, nepakeliamai siaubingais batais – atsisakau vardyti toliau… 

Read the rest of this entry »


Neabejoju, kad daugelis žiūrėjo šį serialą per TV. Išspoksojusi The Mentalist iki naujausios serijos (labai smagus, stilizuotas kraimas!), nutariau parsipūsti Nip/Tuck.

Turiu pripažinti, serialas ne toks paviršutiniškas, kaip iš anksto spėjau. Žiūriu jau 3 sezoną ir stebiuosi, kiek naujų siužeto peripetijų įmetama, kokie nenuobodūs, charakteringi, bet tuo pačiu žmogiški veikėjai, su kuriais drąsiai gali rileitinti, ir kaip subtiliai prie fabulos prisiliečia įvairių žanrų atspalviai. Aišku, riebus pliusas humorui.

Kadangi serialo ašis – plastinė chirurgija, apie tai vėl susimąsčiau.

Read the rest of this entry »

Naujieji: Absolument Fabuleux


Apsirėdėme Naujųjų šventei ir Mrs. Nielsen kažkaip netyčia prisiminė filmą, kuris viską sudėliojo į vietas. Tai apie mus!


Buvau jį mačius prieš daugybę metų, pažiūrėjome darsyk prancūziškai. Kas nesupranta kaip ir mes, nesijaudinkit ir žiūrėkite drąsiai 🙂 Čia kalba veiksmai.


Ar Larsas išsisėmė? Ar susilyrino? Ar aš dar tiek daug nesuprantu?

“Melancholia” pasirodė turinti per mažai larsiškos smarvės, ypač po “Antichrist” ir daug kitų, žiūrėtų nechronologine tvarka.

Viskas filme stebėtinai schematiška, tiesiog sukramtyta: viena nepakelia sotaus, šampaninio gyvenimo šato, o ant pasaulio galo staiga atkunta, nes pagaliau gi esmė, pagaliau kažkas iš tikrųjų, be vyniojamojo popieriaus, pagaliau visi eis ten, kur seniai laikas – velniop.

Kita – priešingai:

Read the rest of this entry »

The Invention of Lying

Žiūrėjau seniai, bet iki šiol pasvajoju nors kelias dienas pagyventi filmo pasaulyje… Dar nenusprendžiau, ar kiti irgi turėtų gyventi tame pačiame filme, ar tik aš.

Read the rest of this entry »

The Skin I Live In

Tokio coitus interruptus jau seniai filmą žiūrėdama nepatyriau. Kai pati sulaužai auksinę taisyklę, nėra ko skųstis. O taisyklė tokia: neturėk jokių lūkesčių.

Read the rest of this entry »

Non ti muovere

Seniai galvojau rašyt apie filmus. Seniai vis turiu ką apie juos pasakyti. Šįkart nebegalėjau nutylėti.

Non ti muovere / Don’t Move / Nejudėk atradimas prasidėjo nuo knygos. Ją gavau dovanų gimtadienio proga iš draugo, kuris, maniau, užlėkė į knygyną, paėmė pirmą pasitaikiusią knygą negirdėtu pavadinimu ir prasuko pro ofisą įteikti.

Kai perskaičiau ją po kokių dviejų metų, nežinia ko išsitraukusi iš lentynos, perskaičiau per vieną vakarą ir buvau sukrėsta, kad toks turtas gulėjo tarp nučiupinėtų, savaime suprantamų mano daiktų – nepažintas, neišjaustas, neatrastas.

Reikia pripažinti, ekranizacija nuo Margaret Mazzantini knygos nedaug nutolusi.

Read the rest of this entry »