This is not a diary any more


tell me
sweet nothings
i miss you


when her sleepy eyes travel down
the morning landscape of his chest
skin against the breeze of his exhale
sunk in the scent of his peaceful embrace
she remembers no other names
and in the tenderest minutes of all farewells
she hopes he is half as sad to leave
as she is to keep letting him go


chemicals rush in the brain
predictable configurations
of possible outcomes
of all interactions
from the beginning
of time

in love

quiet funerals of loud ideals
are the favourite places to be now
looking for triggers to feel

at all


19 July 2015


don’t you get just too tired sometimes
tearing your nails trying to grab on life
on happiness
evolution of soul
and all the sacred things
when it’s not a given
don’t you just get exhausted to try
don’t you ever lose focus
and slip
and every time
the glass mountain
seems an impossible journey up
each time you collect all your musts
but what if the point of all this
has long departed your heart
it’s responsibility
a superstition
an obligation to everyone
who’s ever known you
or loved you
don’t you get just too tired


i used to be afraid of many things
invisible irrational and unexplained
this fear would paralyse me to my fingertips
till i could barely breathe making my way
i found myself a weapon then
resembling a little secret spell
invisible irrational unverified
protecting from my sneaky monsters still

i’d sing
i’d sing myself to calm
to trust that some impenetrable aura
grew tight around me
kept from being injured
by all the things escaping sombre soul
and those were not just songs
but volumes

then i grew up and i would sing
each time i fell in love
my voice would never tremble like before
and melodies would flow like liquid gold

a funny thing to notice though
i almost never seem to finish
the briefest of the 


What are you afraid of?

Read the rest of this entry »

The Tale of Two Planets

Once upon a time, there were two planets.

One inhabited by a race who lived in harmony with one another, sharing love and intimacy, the feeling of belonging, and their hearts were bare. They trusted each other with the depths of their mind, enjoyed being together and lived in large flocks like tender, affectionate birds.

On the other planet, however,

Read the rest of this entry »

naktinis žygis

po vieną
dabar matau
tyloj šviesiau
ir man
ir tau

mode #whatever

what a relief to just stay in the place i was told was the worst
a dead-end they taught you had to escape
but see i want nothing from you
no playing house no longevity
what happened to having a good time and then saying thanks
no digit exchange no pushing to meet n’shit
we’re still convinced it is sort of the right thing
at least to /appear to/ want it
i’ve developed severe aversion to that wishful thinking
which cripples you once all projections and dreams get recycled
i’ve always wished i were simple
so here

Daily Sounds

Cheers to the New Year everyone! Cheers to keeping our eyes open to opportunities, listening to your heart, feeling the positive vibes and being inspired by amazing people.

Here’s one to watch this year, an adventurous soul with a musical taste that makes you think it’s a lucky thing you’re wearing headphones right now:

Daily Sounds

I’ve been meaning to share this particular playlist of Rytis for a while, occasionally posting gems from his channel on my blog – so many of Daily Sounds are actually my favourite songs!

Enjoy – there’s plenty to discover, savour and share.

Never Keep Your Heart Safe

To K. B.

Never keep your heart safe
Locked up in a dusty guest room
Packed in a cardboard box
Next to memories
Of past loves and broken affairs
And missed opportunities
Don’t preserve it in a neat glass jar
For bystanders to watch
From every possible angle
Without a chance to touch
Don’t settle it in a whorehouse
For too long
To be consumed by bitterness
And numbed by lethargy
Leave it in the open
Raw and exposed
So when Love comes to find it
He could say
I found myself a home

calling out to planet sisyphus

you know how it feels to be strange stars
scattered across the universe
with orbits that never cross paths
we are strange planets
with memories of being people
who walk the earth
look into each other’s eyes
fall in love
have we ever been that?
have we been anything else
but those huge rocks
with predefined trajectories
and no chance of a clash?


I flew away, leaving the ocean behind my back. Its endless surface was glimmering at the perennial moonshine, covered by vast comforting darkness, undisturbed by human sounds or the wind.

The smell of the sea – it follows you no matter how far away you go. It lingers on your skin and drenches into your spirit. 

Read the rest of this entry »


to love a man
who can’t
collect himself
to utter my name

birthday gift

drowning in anticipation
doubtful of the chance

and then
and then

the ray of sun
making my day
in sweetness
in blossom-like
it’s all i wished for


Amazing choreography and vocals! I see an Artist.


guest gardener

no matter how little
i mean to you
i love you

for love is not
an object of trade
you give me yours
i give you mine

it is a sovereign state
i’m only a pilgrim to
not an owner
a guest

you enter
in its magnifying light
and all you bring
grows hundredfold

i think i’ll stay
to be a gardener
i’ll weed out everything
not worth to grow

in that rewarding light
i’ll burn dead stems
infertile origins
and aspirations

before i know
there’ll be no you
no property or name

i’m on my way



next life

stop promising me the next life
don’t you remember
last time you did the same
now is the next life
there’s nothing more to us
but hanging in between
in every life we had
in every other to come

The Tale of the Wall

There was a planet on the outskirts of the Universe, inhabited by winds who liked to play with vast oceans and to caress magnificent volcanos asleep.

A man lived on that planet, who’s beauty was immense and overtaking as the light and splendour of the Sun.

There lived a woman on that planet, whose slow and sensuous abidance emanated balmy Moon shine wherever she went.

Without the knowledge of it, they walked their planet for ages, nearing each other, and there was an imminent point in their voyage where they would come to meet.

Read the rest of this entry »


I can make you happy. If you didn’t want or couldn’t have kids, I would not want them any more. I could give you as much space and freedom as you liked. I would take care of you in a wheelchair and love you every day. I think I would love you even if you were lousy in bed – or if that part of our life together for some reason would be out of the picture. I would touch and hold and caress you whenever you felt like it. I would comfort you when you were moody. I would make food for you. I would obey you and I would teach you, too. I would have matching tattoos with you. I could be married to you if you wanted – or I could just wear an onion ring if you gave me one. Today it feels like I would be faithful to you without an effort but if a day should come that effort would be needed, I would make it my firmest effort and I would never fail you, I would never betray you. I could be poor with you – and that, my Friend, is something I’ve never told anyone, let alone meant it.

I had not met a man or a woman to tell those things to before and now that I have, I want to give it all to you alone.

An excerpt of an unsent letter. Anyone can go ahead and use it. It’s free, it isn’t meant for anyone any more and it’s too beautiful for the recycle bin. You’re welcome.

1. Transformation. Fire

The air was warm and dusk. The vibration under her belly-button resonated with the humming in the air.

She walked the street without looking around. She could see the dark tree foliage and the rest of the things above without moving her sight or lifting her head. The trees stood huge and silent. They were her allies, just like the air and the pavement blocks under her feet, and there was not a single human in sight.

Read the rest of this entry »

Chant de la Lointaine

… Je serai, dans ton coeur, l’été sans fin des îles
Du Sud, un paysage vierge où tes accords
Connaîtront la beauté de se sentir dociles
Au rythme élyséen des lignes de mon corps ;

Read the rest of this entry »

Let Me Get the Door My Love

Let me get the door my Love

I’ll take care of it in a second

Probably a salesman or the woman bringing the mail

Let me get the door my Love

Yes I am sure the bell was just ringing


It’s Common Sense standing at the door

Saying I should wake up to reality

Open my eyes to the truth

You are not for me and I am not for you

I should leave the irrational for fools he is saying


He’s not alone there trying to reach me

Conscience glances with a silent reproach

Remember your morals she says grimly

Remember all the things you said you wouldn’t do

This is the time to scrape off the confusion


There’s a crowd at the door my Love

Pride smirks at me with her scalding eyes

I don’t recognise you what happened to the Queen

Fix your crown if you’re worthy to wear it

Second means the last one you know


I am still at the door looking through the hallway

As you are leaning over a sketchbook drawing our dreams

In the living room filled with your sunlight

I stand there holding my breath hiding from visitors

Pretending that nobody’s home

split second

for single second
there was a falling star
there was a name


the more

you run in my veins

the more

i’m forgetting your face


i don’t own my words
they are of us both
i don’t own
my love


I like the way your mind works. /…/ Like a library of exotic sweets, rich paintings, flowing poetry, eternal music and literary knowledge in one… I also came across a few volumes of liberation and a magnum opus of pure light, passion and tenderness. A place to revel and swim in natural bliss… Though I’m still wary of the formidable dark side, and fearing something untowards, probably wrong to hope it’s an easily digestable paperback.

Yes, we become literature; we wake up to being something that does not exist – we were this all the time, unaware of the truth. Dream characters who did not realise they were made of cloud that dissipates from a deeper breath.

I never knew it was so hard to not exist, as if my stomach was clenched, with all the most tender and careful words collected under a sign that reads Fiction.


locking the doors

from the inside

all i need is with me


you are with me

as much as you are

for me

cannot unsee

like sun and moon

i carry light and darkness

no shift of day to night

it lasts unendingly

at once


all the time

The Japanese Club

1 (1)

2 (1)

3 (1)

Eliziejaus laukai / Elysian Fields


Never been

To the island of the blessed

Didn’t see the winemakers

Didn’t smell the jasmines didn’t pick

Olives didn’t put to wineskins


The sun didn’t burn

Wind didn’t wail

Didn’t shower the rain

Earth didn’t carry


Never been

To the island of the cursed

Didn’t see the poison makers

Didn’t caress the blade buried not

Copper axe in the earth


The sun didn’t burn

Wind didn’t wail

Didn’t shower the rain

Earth didn’t carry


The sun didn’t burn

Wind didn’t wail

Didn’t shower the rain

Earth didn’t carry


The sea didn’t bathe

Fire didn’t touch

Didn’t welcome the abyss

Earth didn’t carry


On Helluvagrey Nothingness

I know I’ve been here but every time it looks like a new place: no exit, nothing to take hold of, eternal.

Yes, I am in that transition period.

Read the rest of this entry »

4.30 am

there’s nothing like driving empty streets

the sky inviting daylight

no cars to overtake

just chet and me

feels like a film

where i play


i want

to be


My Letter to You, Five Years from Now

It is amazing how passionately we move towards some things that in the course of time appear to have been of a very different purpose than it seemed at the moment passing by. Some of them, though, leave you wondering about the possibilities that are given to you but not fully, as if we were kids and someone put a candy on the table,

Read the rest of this entry »

The Prophet

Found a little something.


See you on the other side

See you on the other side…

These words linger with me like an omen.

Read the rest of this entry »

I See

Everything that happens suddenly makes sense.

Read the rest of this entry »

Rebel without a Cause

Photo on 04-04-2014 at 7.45PM

Photo on 04-04-2014 at 7.46PM

Photo on 04-04-2014 at 7.48PM

American Beauty

Photo on 04-04-2014 at 7.50PM

Photo on 04-04-2014 at 7.52PM #2

Photo on 04-04-2014 at 8.00PM



Madeline! I Need to Speak to Madeline!

DSC_3765_edited_8 (2)


Photo: Vilma Bareikaite, post: mine

And then I Brush and Brush and Brush and Brush my Hair




Photo: Vilma Bareikaite, post: mine


The Bold and the Beautiful

DSC_3741 (1)



Photo: Vilma Bareikaite, post: mine


Su Tanangu apie žiemas

Šitas eilėraštis man – kaip pati žiema. Nusmelkiantis, patirtas, jau tada, kai prieš daugybę metų jį perskaičiau. Tik tie, kas čia, supras.

Taip niekada ir nesužinojau, kas autorius

Read the rest of this entry »




Foto: zastavki.com

In reply to a book annotation

Oh I love him

I love the life we lead together

We led together



dvi moterys

sėdi svetainėje

skaito stankevičių


Read the rest of this entry »

Are you happy, my friend?


Only the feathers floating around the hat
Showed that anything more spectacular had occurred
Than the usual drowning. The police preferred to ignore
The confusing aspects of the case,
And the witnesses ran off to a gang war.
So the report filed and forgotten in the archives read simply
“Drowned,” but it was wrong: Icarus
Had swum away, coming at last to the city
Where he rented a house and tended the garden.

“That nice Mr. Hicks” the neighbors called,
Never dreaming that the gray, respectable suit
Concealed arms that had controlled huge wings
Nor that those sad, defeated eyes had once
Compelled the sun. And had he told them
They would have answered with a shocked,
uncomprehending stare.
No, he could not disturb their neat front yards;
Yet all his books insisted that this was a horrible mistake:
What was he doing aging in a suburb?
Can the genius of the hero fall
To the middling stature of the merely talented?

And nightly Icarus probes his wound
And daily in his workshop, curtains carefully drawn,
Constructs small wings and tries to fly
To the lighting fixture on the ceiling:
Fails every time and hates himself for trying.

He had thought himself a hero, had acted heroically,
And dreamt of his fall, the tragic fall of the hero;
But now rides commuter trains,
Serves on various committees,
And wishes he had drowned.

Edward Field, 1989.


mano broli dvyny
nepažinom viens kito
per arti atsisėdom
per garsiai kalbėjom
į jausmą netyčia
įsiterpė kūnai


minia sekretorių

latekso juostomis

susiveržusių liemenis  

stingsta atstačiusios

blizgančius užpakalius

kantriai laukia

skambaus pliaukšt

plaukų šepečiu:


išriečia nugaras

nežymiai pakeičia pozas

veiduose –

stilizuotas „o, taip!“


rūkas, vien rūkas

sutrupėję vitražai

sudraskyti korsetai

atlaso užvalktuose

veržia man gerklę

nelengva kvėpuoti


ir dulkinti

vartotės mėsinėj 

nudirtais apatiniais

o aš toks

mažas toks



Eglei – be užuojautos

pamišusi arba pamiršusi
pradžias pabaigas nuoseklią eigą
nuo likimo iki išsipildymo
e mažosios iki ž didžiosios
nepažino svarbiausiojo dėsnio
karalienėm netampama


Maitina gerai. Iš viskio stiklinės.

Ir migdo kaip kantrūs pirmagimio autoriai.

Dar leidžia sapnuoti ne vien apie karą.

Beveik įpratau prie begarsės lopšinės

Ir nugara jaučiamo amžino žvilgsnio,

Lyg būčiau išstumtas iš didelio būrio

Vaizduotėje tylinčių tų, kurie turi

Prisukti raktu mano žodį ar žingsnį.

Nesikalbam šiaip sau, be didelio reikalo.

Sapnuojamės, pasivaidenam, nežiūrim

Į veidus, bet tik todėl, kad neturim,

Ir laukiam nubusti pakenčiamo laiko.


Angelui sargui

Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:

prisėdu ant lovos, kur paklodės –

sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau

ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,

rankomis stipriai remdamasi į grindis –

kaip tame paveiksle, prisimeni? –

kur moteris išpuoselėtomis rankomis

stūmėsi žeme į priekį ant lentos,

o nuo juosmens nieko nebuvo, prisimeni?

Tada mėgau piešti žmones – kai kurie jų tapo manim.

Žvilgsniu glostau žiedlapio švelnumo nugarą,

išsitiesusią virš mano paryčių

kažkur tik per žingsnį, per žingsnį

Sapne imi mano ranką: „Laikykis!“

Tik tada atsistoju, mes brendame purvinu vandeniu:

Tu pirma, nepaliauji šypsotis, tik taip man drąsiau.

Nubudimas ištinka visą laiką ten pat –

ant žemėlapio pakraščio,

kur iš vėjo krypties buriu, kad sugrįžtum.

Lėtinis tango

dovanoji vien
nutrūkusius vėrinius,
prakąstas bandeles,
po vieną auskarą
ir viso labo
kad mano liga –
ne mirtina.


Aš ir Tavo moterys

Susirandu jas vieną po kitos –
skersgatviuose –
ir myliu nuo pradžios iki galo.
Žiūriu į jas Tavo akimis;
bučiuodama vėsius jų skruostus
vagiu Tave iš jų,
o jos nežino, net neįtaria,
kas aš tokia ir ką jos
pačios nesuprasdamos
man dovanoja.
Jos šypsosi patiklios
kaip kūdikiai,
kaip seserys
ir kaip geišos –
man patinka jų naivumas.

Jos nežino,
kad besišypsodamos
grąžina man Tave.

Aš visą Tave surinksiu.


kaip pamišėliai laiptais į viršų
viens du trys su kiekviena pakopa
vis labiau esu

bet palaukite kur mes papuolėm
juk tai šermenys kaip neskoninga
na ir kas vis tiek lėbausim garsiai
mane juokas kutenantis ima

maitinu tave iš savo rankos
geriu vyną ir šypsausi dosniai
supranti nėra nieko tylesnio
už galią pajutusią moterį

prieš akis bėga laiptai
viens du trys su kiekviena pakopa
vis mažiau esu


Apie motinas

Mamyte, pasek man pasaką.

Ji gulėjo apsikabinusi mane iš nugaros.
Priešais ant sienos krito rausva šviesa,
ilgesinga kaip prisiminimas iš praėjusių gyvenimų;
ji gulėjo prisiglaudusi prie manęs su drabužiais,
lyg ruošdamasi kažkur išeiti, ir dainavo lopšinę.

Mama, dainuok man, nemiegok,
kad nelikčiau viena!
Aš noriu apie vilką su ožiukais.

Paskui ji vis tiek užmigo.
Paliko mane su vilkais mano nebevaikystėje,
su prisiminimais – o gal tai buvo neramūs sapnai?
Dažnai sapnuodavau ją, labai gražią moterį,
kuriai ten, sapnuose, visai nerūpėjau –
ir aš niekaip negalėjau jos pažadinti.

Mama, ar galiu patrumpinti Tavo suknelę?

Ji buvo tokia ryškiai žalia,
gražiai gulė ant dailaus jos kūno,
kai sėdėjo ankštoje vonioje ant senos skalbimo mašinos,
rydama cigarečių dūmus ir sūrų vandenį,
kad jis netekėtų skruostais.
„Tuoj, mes tuoj išeisim, tik nebijok“ – šitaip sakė.

Po velnių, ar mes galime vieną kartą išeiti?!

Tai niekada neįvyko, nes, prireikus išeiti,
nebeliko mūsų, tik ji ir aš po vieną.
Ir dar ji žiūrėjo į mane tomis savo pilkomis akimis,
nenorėdama sakyti to, ką jau seniai žinojau.
Tai, kad retkarčiais aš turėjau būti jos mama.

Ne, aš negrįšiu. Tu pasirinkai, ir aš pasirinkau. Aš neverčiau Tavęs būti man gera, dabar neprašyk to iš manęs.

Viskas, ką ji padarė, tai pasiliko, ir niekas nepasakys, kuri buvome teisesnė.
Kartą atėmiau iš jos virvę, sakydama:
„Jei palauksi iki rytojaus, pasakysiu Tau vieną paslaptį.
Tik palauk iki rytojaus“.
Abi sėdėjom jau kitoje vonioje, jau kitos, bet tąkart verkėm drauge.
Aš nebeprisimenu, ką tada norėjau pasakyti.
Gal nieko. Svarbiausia, kad ji pasiliko.

Trakų 13

Mano jaukiam beprotnamėly

Nelygiai nudažytų sienų meditacija

Pilna autoironiškos užuominos į nebuvimą

Tų sienų nenusakoma nieko nesakanti spalva

Tarsi pageltusi vata nuo užpernės eglutės

Mano jaukiam beprotnamėly

Su vienu langu tiesiai prieš aptingusį judėti laiką

Ant žemės ridinėjasi peraugusios citrinos

Mažučiai teigiamo nusiteikimo ambasadoriai

Kuriuos kažkas pamiršo deramai sutikti

Mano jaukiam beprotnamėly

Ilgiau pabuvus pasimiršta paslaptys ir pavadinimai

Ilgiau užtrukę ima merdėti grobuonys

O dvasios vietinės kinkuoja kojomis susėdusios

Ant niekad taip ir neįjungto televizoriaus


Priešmirtinis haiku

Atsisuk – nei šviesos, anei tunelio.
Aguonų laukas – ten,
Kur anksčiau buvo tamsu.


Ar Tu būsi kantri aš ateisiu
Nusimetusi šventinį rūbą
Be namų be veidų tuščiom rankom

              Nuo laukimo krūtinė įdubus

Ar atleisi už ilgą kelionę
Už takus ratais sukančius gaišiai
Už vardus įrašytus ant kūno

              Man plaukuos įsipynusios sraigės

Nebaigtoj mano ilgesio knygoj
Tavo vardas skambėjo gražiausiai
Tu buvai tarp eilučių Marija

             Aš ateisiu Tavęs ar palauksi

Laikinumo spalvos

tokia ir stovėjau
kiaurom kišenėm
vėjų išpustyta širdim
priėjai ir bėrei trupinius

dabar jie mano
prabangi vakarienė
skersvėjų išvaikščiotam


Niekieno moterys. Alpinizmas

Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos –
Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos –
Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose:
Vienoj pusėj nepasiskolinami takai,
Kitoje – neapkabintos naktys
Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius.

Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą,
Kai plačiausiai atmerkiamos akys –
Į žemėlapiuos nežymimą vietą.
Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo –
Kaip tik tą akimirką jas pamatai,
Kai viršūnėj įtempusios raumenis laikosi.

Atrodo nesudėtinga, tarsi stebėtum
Čiuožiant ledu niekada neavėjęs pačiūžų.
Kai krenta, tai sopa ne keliai, o siela –
Pačioj matomiausioje vietoj.
Jos laikosi stipriai it gimdančios moterys.
Kai nukrenta – daugiau jų nepamatai.

Laikytis viršūnėj – viso buvimo tikslas.
Trunka tik vieną akimirką, tūkstančius kartų
Pasaulio senumo akimirką.
Stiklo kalnai šviečiant saulei
Prisipildo skaidrios efemerijos –
Tada matyti jų smarkiai subraižyti kūnai.


jei moki skaičiuoti
mums pakeliui
kiek bus du plius du
išeina penki
aš tavo sesuo atpažįsti
ant šachmatų lentos
laikau savo šaukštus
o virvė
kurią tu matei
skirta skalbiniams
ne shibari

Belle de Jour

Jausmais sulopytas šleifas pažymi
Lig dugno išgertus pavasarius,
Visų pabaigų Karaliene.
Autografas, lytėjęs iškvėptas –
Išdūsautas pabaigas,
Pakeistas. Žingsniai,
Nuleisdavę uždangą,
Tyli ant ryto palangės.
Nors Tavo kojinių siūlė
Lig šiolei tiesi kaip atsakymas,
Pakrypusios šypsenos šifras –
Gelsvėjančių perlų pasaka –
Pamirštas. Nereikalingas.
Kartais dainuoji,
Kai nieko nebūna šalia –
Be liūdesio, bet ir be garso.

Tave pažinojo auksiniais
Laikais, Belle de Jour.
Gerai, kad nieks nesuprato,
Kaip kūrei spektaklį. Kuždėdavos
Partery: „Kas ji tokia?
Ir mes tik dabar ją atradom?!“
Nebuvo leista žinoti:
Už Karalienės dekoro,
Už šarmo ir šventės
Ten niekad nebuvo Tavęs.
Nei scenoj, nei partery.
Tarsi nematomas sufleris
Jiems virš galvų, balkone,
Guldei į spalvotus vystyklus
Žodžius savo, juokus ir pozas.
Be meilės ir be azarto. Žiūrovė,
Niekada neišėjus namo.


Brendu į jos nuginkluojančias akis, kuriose tykiai budi viso pasaulio naivumas ir senatvė. Apima saldžiarūgštis malonumas, lyg neaštriu skustuvu pjautum rankos odą. Jų spalva suima ir siūbuoja mane lyg narkotikas, dar nesuprantant, ar tai gera, ar bloga kelionė. Aš negaliu priešintis, niekada nenorėčiau, lygiai kaip nenorėjo keliautojas, išgirdęs nepakartojama melodija skambančią mirties pranašystę. Žinau, kad nuo jos akių nemirsiu, o gyvensiu amžinai – absoliutaus saugumo pažadas – mano haliucinacija – bet tai ir viskas – nuo čia nebežinau nieko, tik einu apčiuopomis lyg vaikas, naktį pasigedęs mamos.

Laikas ištįsta – o gal susitraukia? – lyg guminis kamuolys. Taigi nežinau, kada, kaip dažnai, bet būna, kad viskas pasikeičia, vandenys sujuda ir mane ima nešti nenuspėjama veriančiai mėlyna euforija – ne mano – jos žvilgsnio pradžios – kylanti iš jo metafiziologinės prigimties; tada aš nieko negaliu padaryti, nes esu priklausomas nuo pamišėliško žaižaravimo (man jis atrodo beprotiškas, nes negaliu jo suvaldyti ir niekada nežinau baigties), nuo klaikių fejerverkų, kurie pasibaigia džiaugsmingais gaisrais, tačiau man visiškai negaila ramybės, kurią jie naikina. Jose nebūna ko nors po pusę – tik iki galo, iki dugno, iki pradžios, kol vėl neišsilygina paviršius.

Labai retai jos akys suteikia nuolankumo iliuziją, kurioje išvystu baltą vėliavą, kaip atsakymą į bet kokias mano mintis. Va tada aš mėginu atgauti prarastą laisvę ir pavergti jos žvilgsnį, kad galėčiau turėti jį visada, kad jis tik man paklustų, kad keistųsi pagal mano norą ir tik man priklausytų – ar bent jau būčiau tikras, kada gimsta meilė, o kada prasideda karas.

Noriu jų taip, kad įstengčiau išsižadėti savųjų:
Noriu matyti jas užsimerkęs, žiūrėdamas į veidrodį ir rytą pažvelgęs pro langą,
Noriu žaisti jomis kaip stiklo karoliukais, nešančiais užsimiršimą,
Noriu žongliruoti kaip fakelais, degančiais elektrine spalva,
Noriu, kad jos mane migdytų ir žadintų,
Kviestų ir leistų,
Kerėtų ir dievintų,
Tylėtų ir išlaisvintų

Bet už tai susilaukiu šaltos it ledas bausmės,
Atimančios iš manęs pasaulį, kuriuo gyvenu,
Staigios kaip ylos dūris į paširdžius pabaigos,
Neigiamo atsakymo, kuriame nėra nė vienos raidės

Mano atgaila neišmatuojama, bet pavėluota –



Aš tai jau mačiau kažkada
Savo vizijoj: šitaip sėdėjom
Nežiūrėdami vienas į kitą, nurimę;
Su atsakymais, tylūs, kaip broliai,
Kaip vyrai ir žmonos, kaip sielos
Begalybę suradę – sutrikę
Dėl kvailybės klaidų, kurias darė,
Braukdami vienas kito buvimą
Raudonom žingsnių linijom –
Kuo toliau, kuo skaudžiau
Nuo viens kito.

– – – Pirštais gniaužiau
Pečius, glosčiau plaukus, ieškojau
Tavo meilės keisčiausiose vietose,
Ir neigiau, ir meldžiausi, ir gėriau,
Ir svaigau nuo senų surogatų,
Netikrų pranašų savo guoly.
Vis dar vengiu kaltės Tavo žvilgsny.
Vis dar gėda dėl to, ką jaučiu –
Juk žinai, akmenširdžiams nesopa. – – –

Na, tai štai – dabar sėdim surėmę
Pečius, kad nereiktų žiūrėti
Viens kitam į akis, į teisybę.
Dar nemokam kalbėt, būti tiesūs.
Ir žiūrėt į akis. Tavo meilė –
Atnašaujamo kraujo rieškučios.
Mano meilė – visiems išdalinta,
Dosniai rankomis tiesiama ostija.

– – – Vis kartoji – Pirmagimė.
Ne, taip nereikia.
Pirmesnių Tavo kūdikių sielos
Kyla dulkių stulpais mano sąmonėj. – – –

Štai sėdim. Svetainė be muzikos,
Kaip aš tai mačiau savo vizijoj:
Susipina saulės kelionė tarp dulkių
Plačiom čiurkšlėm iš virpančio gintaro.
Nežinai: aš ieškojau vienintelio vyro.

Saulėlydžio išrišimas
Nutilus giesmėms.
Aš sugrįžau.


Banguojančios žolės kaip švelnūs,
Beveik neapčiuopiami, kvapnūs
Plaukeliai ant moters šlaunų –

Aš noriu būt ten, kur užmiegant
Lanksčius reveransus avietės
Atlieka virš mano galvos –

Kur vandenys glosto mane be leidimo
Ir leidžia stebėti slaptus
Ritualinius šokius mainais –

Ten vėjas neklausia, kuris
Mano veidas tikrasis, o laiką
Skaičiuoji jausmais