HelluvaGirl

Šitas eilėraštis man – kaip pati žiema. Nusmelkiantis, patirtas, jau tada, kai prieš daugybę metų jį perskaičiau. Tik tie, kas čia, supras.

Taip niekada ir nesužinojau, kas autorius…

***

– Jūsų žiemos panašios į uolą? Į sakalo klyksmą?
Į vaitojantį plynaukštėj vaiką,
užkliudžiusį akmenį?
Į nurimusią strėlę, į sužeistą žvėrį,  į sakmę
apie vienišą karį ir jo mylimos išdavystę?

– Jos kaip tavo žirgai, kai pavargusias nulenkia galvas,
kai apsunkę jų žvilgsniai pabėga
nuo tavo akių
ir susminga į žemę. Ant jų prakaituotų pečių
tu padėtum ir savąją galvą. Užmigtum, Tanangai.

– Apie ką jūs dainuojat, kai krinta ir krinta tas… sniegas?
Ar kūrenate laužus,
ar nakčiai pastatote kilpas?
Ar medžiojat, kai dienos bespalvės, bekraujės ir ilgos,
Kaip nemeilė, kaip kelias namo kai nelaukia jau niekas?

– Neištvertum. Ne mes čia medžiojame – mus, ji, žiema.
Ji kaip stalo sidabras, paliesi –
nepjauna, bet spengia.
Ir per vieniša kartais, per skvarbūs čia vėjai, Tanangai,
čia kraujuoja jausmai ir apkartę šermukšniai sniege.

– Kaip surandat viens kitą, jei sniegas užpusto takus,
ar sušildot  kvėpavimu,
jei taip tamsu ir taip šalta?

– Mūsų žiemos išmokė paklyst ir nurimt po ledu.
Ir todėl tu geriau
niekada neatvyki, Tanangai.