HelluvaGirl

Ką tik gavau labai gražią pamoką.

Buvau susitikime, kurį galėčiau pavadinti vienu iš trijų labiausiai nevykusių per pastarąjį dešimtmetį. 

Kartais nutinka sutikti tokių pašnekovų, kurių paprasčiausiai nesinori paleisti, nes aiškiai jauti: jau jie tai turi kuo pasidalinti, ko pamokyti, ir nežinodama, ar mirsiu po 15 minučių, ar kitą ketvirtadienį, aš, žinoma, su kažkokiu pretekstu imu ir pakviečiu kavos. Svarbu semtis iš didesnių už save. Carpe diem!

Konkrečiu atveju nuo pirmos minutės supratau, kad bus bėda. Ir buvo. Kai kalba nesiriša taip neužmaskuojamai, kad dievepadėk, o abu pašnekovai, deja, nedurni ir tai supranta. Double trouble.

Atkenčiame pusvalandį, aš nepraleidžiu progos sumokėti už arbatą (ego!) ir mes mandagiai atsisveikiname, žinodami, kad tikrai niekada nebesusitiksim.

Čia prasideda įdomioji dalis. Kažkaip nesinervinu, nes žinau, jog viskam yra aukštesnis planas, kurio išsyk kartais ir nepamatysi, tad ramiai leidžiuosi tvarkyti reikalų, skambinti žmonėms, kažkur važiuoju.

Grįžtu namo. Įsijungiu savo pašnekovo blogą. Ir tada viską suprantu.

Jis labai gražiai rašo. Taip švelniai, plaukiančiai, be sarkazmo, plyšavimų, intelektualiai ir, turiu pasakyti, iš širdies.

Bet tai, apie ką jis rašo, mane prikausto prie makbuko ir aš tuos kelis netrumpus tekstukus tiesiog suvalgau akimis bei mintimis.

Ir susigėstu.

Jeigu būčiau paskaičiusi anksčiau, tikrai nebūčiau jo kvietusi kavos. Suprantate, kai nori prakalbinti už save protingesnį, daugiau patyrusį ir sklidiną išminties, nutinka, neįsivertini, ar sugebėsi jam užduoti tą teisingą klausimą. O juokas tame, kad jokio klausimo netgi nėra: yra tik aplinkybės, kuriose esi pasirengęs jį sutikti, kaip sau lygų, arba nesi. Stovėk tu kiek nori prie plataus vandenyno – arba moki plaukti, arba keliauk į baseinėlį praktikuotis.

Dabar mintyse jo atsiprašau už sugaišintą pusvalandį 🙂 Išskirtinis žmogus, didelės patirtys. O aš sėdžiu savo gražiuose namuose ir su šypsena žvelgiu į savo ribas.