Minčių origami
by HelluvaGirl
Žaidžiu savo mintimis ir norais. Kasdien vis aiškiau įsivaizduoju, kaip gyvenu; kasdien prikuriu papildomų detalių į savo siekiamybės paveikslėlį, pasipasakoju vis daugiau dalykų apie tai, kaip, kur ir su kuo noriu būti, ir tada – nuostabu, jog taip greitai – stebiu, kaip fantazijos skiautės nusileidžia ant mano realybės ežero. Vis mažiau stebėdamasi sau patvirtinu: viskas taip, kaip prasukau savo nesustojančiame vidiniame filme. Tai nuostabu.
Atrandu skirtingas emocines pavaras. Išmokstu palaikyti sveiką atstumą tarp įvykių ir savo jausmų: yra kaip noriu – gerai, nėra – yra vėliau.
Yra taip, kaip sau sakau. Yra taip, kaip aš labai aiškiai įsivaizduoju.
Jaučiuosi kaip niekada in touch su tuo, kas vyksta, ir tuo pat metu – su savimi. Lyg tikrovė ir aš tik dabar ėmėme šokti dviese – niekada nesileidau vedama, negalėjau atsiduoti, pasitikėti, ir kuo stipriau gniaužiau rankas, tuo daugiau faux pas išeidavo.
Pasirodo, geram šokiui reikia ne tik tiesaus stuburo, bet ir tolerancijos netikėtumams, lankstumo, prisitaikymo, platesnio matymo, nuojautos, vidinės laisvės – ir nebijoti klaidos.
Jaučiu, kaip man sunku išreikšti mintį. Paskutiniu metu per retai rašau. Noriu tai pakeisti.
Noriu pasakyti, kad gyvenu gerai. Kad norai pildosi pažodžiui. Lieka išmintingai juos pasirinkti.
httpv://www.youtube.com/watch?v=ymuazEzJFZE
Perskaičiau tavo pastarųjų metų istoriją. Išgyvenau tarsi savo alternatyviąją realybę. Man tai artima, kai kas patirta mano būdu, o tavo rašymas leidžia viską pajusti labai giliai. Ačiū, kad rašai ir esi toookia atvira.
Leisk pasidalinti keliomis mintimis, kurios kilo mano bokšte.
“Jaučiuosi kaip niekada in touch su tuo, kas vyksta, ir tuo pat metu – su savimi.” – be šito mes džiūstame ir prasideda audros. Kai šitą supratau, pradėjau beveik kasdien skirti laiko sugrįžimui į šį suvokimą. Gaila, kad to nemokina mokykloje. Tiesiog, kai nutyla mintys ir jausmai, natūraliai pradedi jausti ryšį su savimi. Viskas, kas buvo pilka kasdienybė ar žeidė, tampa giliau, ryškiau, įgyja prasmę. Aišku, diena dienai nelygi. Šiam sugrįžimui reikia skirti laiko ir dėmesio. Be to, jaučiu, kad pradeda valdyti momentiniai troškimai, aplinkybės, pradedi tikėti, kad jei pasieksiu tai, va tada tai jau bus gerai. Kita vertus, jei yra noras kažko siekti, turėti, tai reikia tą ir daryti, bet juk tai daugiau žaidimas ir savo harmoningos formos paieška. Šioje paieškoje visada yra dvi pusės: koks aš ir koks mano pasaulis: „kai jie vienas kitą pamilo, nykštukas Nosis virto pačiu gražiausiu princu, o karalaitė nustojo būti kvaila“ 🙂 Man neatrodo, kad yra įmanoma harmoninga gyvenimo forma be to gebėjimo paversti nykštukus princais ir kvaileles karalaitėmis. Toks gebėjimas nėra duotas mums gimstant. Jo reikia mokytis, gal daug metų, kartais kantriai, jei nepavyksta lengvai.
Tu per daug gili, kad nebūtum pasmerkta didesnei ar mažesnei vienatvei. Tačiau ta vienatvė yra daugiau savo gylio pajautimo ilgesys…
S, kaip Tu gražiai parašei… Perskaičiau kelis kartus.
Man vis tik labai svarbu būti suprasta ir jaustis kažkam artima net tuose neišvengiamai vienišuose dalykuose. Su kai kuriais pašnekovais atrodo, kad kalbame tais pačiais žodžiais ir esame kažkokiose paralelinėse trajektorijose. Tai ramina 🙂