Jau sena, bet man labai graži
by HelluvaGirl
Tai, ko man dabar labiausiai trūksta: laiko, kai galiu fiksuoti dėmesį. Atsisukti ir iš tiesų pasižiūrėti į vaiką. O ne skaičiuoti minutes vakarienės gamybai, apsikabinimui, pasivaikščiojimui, nes visas likęs laikas po darbo susivalgo kažkokiems ėjimams į fakin troleibuso stotelę. Nežinau, negi taip žmonės ir miršta? Ištirpę tarp stotelių?
Foto: Augustas Gutautas.
ne, Kris, jie taip nemirsta… bet speju (is to kiek girdziu ir dar kazkiek nujauciu) kad jie ta laika isnaudoja galvojimui apie vaika, ka veiks kartu, kaip bus kartu ir dziaugsis). nebutinai taip visada ivyksta, kaip jie galvoja. bet nemanau, kad verta del to kankintis. geriau gal pasidziaugti, kad tu randi laiko savo vaikui? aisku, visad, atrodys, kad per mazai. bet Tu jo randi. ir tai svarbiausia. 🙂