HelluvaGirl

Turbūt dar niekada gyvenime mano nosis nebuvo taip akivaizdžiai įmurkdyta į situaciją ir pazulinta. Kraustymosi pabaigoje jau tik purčiau galvą ir niekuo nebesistebėjau, bet tas išėjimas iš senųjų namų, kur gyvenome kaip šeima, buvo toks ištęstas, vietomis pilnas neefektyvaus laiko bei energijos švaistymo, vėlavimų, neištesėtų pažadų, planų keitimo, galiausiai – net siurrealizmo, kad aiškiau jau niekaip negalėjo man parodyti: sterilumo nebus. Niekada neturėjo būti; keista, kad tikėjaisi.

Iš pradžių naujo buto savininkas tempia laiką, negaliu įsikraustyti. Prieiname iki absurdo, pasakau tekstą. Tačiau giliai viduje žinau: agresija tik užtempsiu viską, ji man nepagreitins reikalų. Tada visos tos daiktų kraustymo perturbacijos, kurių metu atrandu, kokios, pasirodo, neribotos mano kūno galimybės. Psichika šlubuoja, bet velkasi iš paskos, kur jai dėtis.

Grįžtame kažkurį vakarą su Pija, daiktai pasieniais maišuose, miegamojo vidury – čiužinys. Vaiko Tėvas pasuko ir pasakė, kad galime pasiskambinti skaipu, tai parlėkiau, einu prie Mako, tada matau, kad jis apšiktas. Tiesiogine prasme. Paukščio šūdas puikuojasi ant Mako kaip vyšnia ant torto. Dairausi, kur tas fakin balandis. Matau dar vieną “pyragą” ant palangės. Mavafakin Hičkokas.

Paskutinis vakaras, ateinam su Pija, plaunu grindis. Pavargęs vaikas lipa sienomis, aš griežiu dantimis, nes saugikliai šaudo ir nuo menkesnių iššūkių negu trimetės ožiai. Baigiu valyti, nešu lauk šiukšlių maišą. Jis man suplyšta, ir iki konteinerio visą brudą tempiu prisispaudusi prie pilvo tiesiog rankomis.

Čia, naujame bute, kas dieną po naujieną. Šiandien 9.30 am, po to kai 40 minučių “virusi” dribsnius supratau, kad viena iš dviejų senobinės geležinės kaitlentės skylių neveikia, paskambinau šeimininkui ir pavargusiu balsu paprašiau pagalvoti, ar jis nori nuomininkų, kuriems viskas dzin, ar vis tik nori šiek tiek painvestuoti į butą, ir kad man pasakytų, ar jau ieškotis naujų namų, ar ne. (Čia ta diena, kai šaldytuvas vis dar šaldo sriubą į ledą, nes, na, jis tiesiog toks.) Jis pažada sutvarkyti. Kaip visada talkovai pažada.

Besiruošdamos pasivaikščiojimui maudomės, šukuojamės, tada į pažemintas geležines lubas vonioje kažkas pysteli ir mums su Pija ant galvų pro metalo skylutes byra žvyras.

Popiet atvažiuoja draugė su vaiku į svečius. Pasikalbam, aprodau, viskas kaip ir faina. Tada ji eidama pro tūliką stabteli prie sienos, suima pirštais kažkokį vabzdį ir sako: “O va čia tai negerai”. Kas negerai? Mačiau porą tokių, vieną išmečiau, iš lauko, matyt, priskrenda.

Nea. Tai yra maisto blakės ar kažkas panašaus, ir čia kažkur turėtų būti jų, erm, lizdas.

Nais. Kol ji perrenginėja atžalą, aš tarkuoju sūrį makaronams ir virškinu naujieną. Ir dairausi lizdų. Nes tapetai tai daug kur atšokę, su gumbais, įlūžimais į sieną…

Kita scena: draugė sėdi prie stalo, valgo makaronus, aš užsilipusi ant kėdės kraustau iš spintelės miltus, kruopas ir ryžius beigi viską užlanksčiusi susegu vaikiškais žaisliniais segtukais.

“Kukurūzų krakmolas?”

“Į vidų geriau net nežiūrėk…”

Jeigu nebūčiau įdėjusi tiek pastangų, kad tas butas atrodytų labiau gyvenamas, jau sėdėčiau domoplius.lt. Bet baisiai nesinori su vaiku vėl patirti to čigonizmo su maišais ir perkraustytojais, ir vėl neaišku kuo naujoje vietoje…

Dar palauksiu, dar pakentėsiu, dairydamasi lizdų ir kramtydama mintį, kad visa tai – mano sukurta tikrovė, duodanti galimybę apsivalyti, jeigu priimsiu visa tai be agresijos ir šnypštimo. Kaip šaltą dušą. Kaip naujas žinias, jog benzinas yra brangesnis už kitą kurą, o mano mėgstamas sviestas – brangiausias Maksimoje.

Bet su tarakonais negyvensiu, tą iškart pasakau. XXI amžiuje net ir už 900 Lt per mėnesį yra tam tikros ribos.

O gal tai visai ne tapetų faktūra, o gal tai kapinynas?.. Muahahahahahaha…