HelluvaGirl

Paskutines keturias dienas varau tiek, kad jau šiandien profesionalūs berniukai, tampę paskutiniuosius mano baldus, išvažiuodami palinkėjo sėkmės olimpiadoje. Vienas jų net nenusijuokė, kai pasakiau, kad lovą būčiau susimontavusi pati, bet sunkoka (čia kas matė mano lovą, tas supras).

Jie padėjo po vakarykščių neprofesionalių berniukų, kuriems didžiulis ačiū už savanorystę ir bajerius, fainiausias kurių prašėsi kadro, kai mes tryse naujojo kiemo pravažiavime gulėjome pakritę ant mano kreminės sofos.

56 kv m yra šiek tiek troškūs po “mūsų” senųjų namų, kuriuose šiandien išgirdau tokį pat aidą kaip pirmąsias savaites po įsikraustymo. Tuštuma ir erdvė. Tuštuma ar erdvė?

Tada buvome grįžę iš Tailando, o visa, kas susiję su juo, ir kas man jį netyčia kasdienoje primena, sukelia be galo prieštaringus jausmus.

Visų pirma, Bankokas pastarąjį kartą man kalė per smegenis kaip tas miestas. Londonas, Niujorkas, Paryžius, Tokijas. Tas, kuriame paskęsti – arba atrandi savo svajonę. Tampi savo svajone.

Kai versdama tekstus Windows’uose perjunginėju kalbą, nuspaudus L raidę pirmiausia išmeta Laosiečių.

Laoas… Ech, kaip sakydavo Genijus.

Ar tai tikrai truko taip ilgai? Tie mūsų santykiai su Vaiko Tėvu? Nes viskas, ką prisimenu, kas man vis išlenda tarp sunkaus pastarųjų dienų fizinio darbo, yra tik iš to etapo.

Jis buvo ilgas kaip gyvenimas. 4,5 metų, ilgesni už anuos 27.

Neseniai gavau vieną bais įžvalgų skaitytojos laišką. Toks įspūdis, kad žmogus su manimi lovoje miega – lyg būtume draugės. Esminis jos klausimas buvo – ko aš noriu. Ne Vaiko Tėvas, ne kažkas. Aš. Ir ypač – ko aš nenoriu, tik painiojuosi tarp nostalgiškų fragmentų, grūdamų į plastikinius maišus.

Tas jos klausimas man šiandien persipynė su Mano Mylimo Poeto išvada: jeigu sugebi mylėti be atsako, jeigu mylėtum, net jeigu nebūtų atsako, tai yra raktas. “Net jei atsakas yra, reik mylėti taip, lyg jo nebūtų”.

Štai kas.

Visiškai nesvarbu, ar jie mane myli. Tai tiesiog visiškai nesvarbu.

Budėtojas atsigręžia į mane.

Jis mato tą sceną “Vicky Cristina Barcelona” filmo pabaigoje, kai juodvi leidžiasi eskalatoriumi, o Scarlett Johansson susikrimtusi sako: “I don’t know what I want”.