Turiu darbą

by HelluvaGirl

Šitas darbas pas mane atėjo kaip ir visi paskirtiniai dalykai, vienu iš akivaizdesnių būdų parodantys, kur esu, kokias pamokas praleidau ir, galima sakyti, ant lėkštutės duodantys progą pasukti kai kuriuos kelius naujomis kryptimis.

Labai smarkiai dvejojau, tiesiog pilve kažkas vartėsi apsisprendžiant, imti tą pasiūlymą ar ne. Patys pagalvokit: ateini į kontorą, nespėji nieko apie save papasakoti, o tavęs klausia: tai kada galite pradėti? Lyg būtų laukę. Galvoji: ar ta dirikė on something, ar ji labai betarpiškas žmogus? Dirbtume dviese, tad kur aš pabėgčiau, jeigu iškiltų, pavyzdžiui, dalykiškumo problemų?

Pasvarstyti turėjau savaitgalį. Ir pamažu man ėmė vertis viso to keisto, dabar jau priimto, pasiūlymo grožis ir prasmė:

dirbu tame pačiame pastate, atlieku tokias pačias pareigas maždaug tokio paties dydžio įmonėje, t.y. darbiniame santykyje, kur dirbau sutikusi Vaiko Tėvą. Skirtumas tas, kad tada jo paskatinta darbą mečiau ir mes žinome, kuo tai baigėsi. Dabar aš turiu progą perrašyti šitą situaciją ir išeiti nebe pas naują provaiderį, o į dar ir dar geresnį darbą.

Akivaizdžiau pabadyti pirštu man niekaip negalėjo 🙂

O tai, kad mes, kaip tada prieš 5 metus, susitinkame su kaimynystėje dirbančiu Vaiko Tėvu atsidalinti mašinos rakteliais ar šiaip kuo, yra priceless: tokie įsimylėję, iki ausų išsiviepę tada, tokie šalti ir užgesę dabar. Jeigu laikytume rankose po stiklinę vandens, sušaltų į ledą greičiau nei per 2 minutes.

Dabar mano slotą jam po pažasčia užėmė kita brunetė, o aš einu tiesinti savo kelių.

Dirbsiu tą ramų, nuspėjamą darbelį, stengsiuos daryti viską gerai. Vakar per pusdienį padariau dviejų dienų darbą – ir man negaila savaitgalio. Tiesiog atėjo laikas dirbti. Kol tai darė kiti, aš keliavau po pasaulį. Metas užsidirbti toms atostogoms.

Beje, gali būti taip, kad dirikė vis dėlto labai fainas žmogus.