Skyrybos. 2012 gegužė ir ko aš niekada nepakartočiau
by HelluvaGirl
Liūdnus, gėdingus, bejėgiškus savo etapus priimu kaip asmeninę istoriją, kurios jau nebekapoju, neskirstau į “buvo – pražuvo”, “aš jau nebe tokia”, “aplinka kalta” ir panašiai. Viskas mano, viskas apie mane, viskas priklauso tam žmogui, kuris esu šiandien.
Vieno dalyko nepakartočiau. Man vidurius suspazmuoja galvojant apie tai, kaip lengvabūdiškai ir trumparegiškai aš leidau kitam žmogui manimi rūpintis, visą tą netrumpą laiką neinvestuodama į savo pačios savarankiškumą. Nesakau – ir knygų per tuos 4,5 metų išverčiau, ir siūti pramokau, ir Jo dėka tapau kultūringesnė. Tačiau šiandien, tabaluodamasi trūle šalia besiskrepliuojančio ir peregaru trenkiančio vargetos, aš žvelgiu pro langą į apdulkėjusius 20-ies metų senumo golfyčius ir suprantu, kad juos vairuojantieji užsidirbo toms mašinoms. Aš joms neužsidirbau.
Aš nieko neužsidirbau, esu visiškai nesavarankiška, o metų jau daug. Dabar man neįtikėtina, kaip galėjau remtis į tokį netvarų dalyką kaip santykiai, bet anksčiau…
Juk niekas įsimylėjęs, gimdydamas vaikus, jausdamas santykių, kaip sunkaus darbo, prasmę nemato skyrybų, kaip kito posūkio. Aš jų nemačiau, netikėjau, kad mums taip atsitiks. Tiksliau, tikėjau, kad mums taip nenutiks.
Į nieką neverta remtis ir prie nieko nedera šlietis. Gyventi kito sukurtoje gerovėje net ne tai kad nepadoru – tai paprasčiausiai žalinga man, kuri nevystė ir atrofavo tą esminę individo, kaip vieneto, prievolę – gebėjimą savimi pasirūpinti.
Argi ne kvaila būti 31-erių, auginti mažą vaiką ir neturėti darbo? Tai tikrai paprasčiausiai kvaila. Esu ten, kur nusipelniau būti. Kvailė.
Nieko čia kvailo. Kiekvienam gali pasitaikyt netekti, neturėti darbo. Šiandien nėra darbo – ryt bus.
“Pasitaikyti” žinoma gali. Aš kalbu apie apsisprendimą leisti sau nedirbti. Ilgai. Manau, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip tai baigiasi nykiai. Pasižiūrėk visus tuos filmus.
Svarbiausia, kad neatsitiko taip, jog nedirbdama dar susitaupei slaptoje sąsk. kokiuose Kaimanuose sumikę 🙂 Va taip gyventi tikrai neverta, o būnant santykiuose būna (ir reikia) visaip.
“Argi ne kvaila būti 31-erių, auginti mažą vaiką ir neturėti darbo?” Nemanau, kad tai kvaila. Daug apie tai galvojau (kai vyras menininkas nusprendė nebedirbti “normalaus darbo”) ir, manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai. 31-eri, tai labai normalus amžius dar nežinoti ką nori veikti. Niekada ne vėlu ieškoti. Galėjai sau leisti nedirbti – leidai. Dėl to kvailinti save – kvaila:) Viskas bus gerai .
Nei kvaila, nei ka. Dauguma zmoniu jeigu turetu galimybe nedirbti, nedirbtu, nesamone yra dirbt vien del to kad dirbt. Panasu kad tu neivertinai SAVO galimybiu… Bet velgi daug zmoniu darytu ta pati, daugybe moteru yra namy seiminkes ir vargo nemato. Tau pritruko ne proto o gudrumo uzsitikrini ateity sau ir vaikui. Na bet eisu jauna ir grazi, niekas nepratasta.
keista, o tai ar ne jusu dailylooks saitas buvo parduotas uz pakankamai, kad galetumete laika leisti Tailande? nejaugi uzsidirbti galima tik einant 5 dienas i darba nuo 8 iki 17? manau turite ideju daugiau nei kiti, tad nosi auksciau.
Tada buvome šeima. Kaip jis su manimi visada dalinosi, taip ir aš pasidalinau, nes reikėjo. Ačiū už komplimentą, darau, ką galiu.
„Juk niekas įsimylėjęs, gimdydamas vaikus, jausdamas santykių, kaip sunkaus darbo, prasmę nemato skyrybų, kaip kito posūkio.“
O aš atsimenu, kad dar dailylooks‘e, kai gavai dovanų per gimtadieni chanel lupdažį ir murakami knygą rašei kažką panašaus į: … jeigu vieną dieną mes išsiskirtume Jis būtų labai paklausus „rebound“…
Ale tu matai kokia suaugus moteris, – pagalvojau aš sau.
Man atrodo, kad visai gali būti, kad viskas Tau bus gerai 🙂
Na bet ir atmintis! 🙂 Ačiū, tikiu, kad viskas į gera.