Kai negali

by HelluvaGirl

Aplink mane daug moterų, kurios norėtų, bet negali turėti vaikų. Apie tai niekas lyg tarp kitko netauškia prie kavos, bet kartais išeina kalba.

Vis dažniau pasijaučiu taip, lyg su Pija būčiau laimėjusi aukso puodą. Kaip paprastai ir be pastangų ji atsirado… Tai tikra dovana.

Dabar, kai žinau, kad daugiau nebegaliu turėti vaikų, esu šiek tiek nusiminusi. Net ne dėl paties fakto – nesakau, kad baisiai noriu čia ir dabar. Tiesiog kai žinai, kad negali, atsiranda naujas kontekstas.

Liūdna ne tik todėl, kad esu priversta suvokti, jog mano ateitis negyvybinga, ir aš esu už tai atsakinga. Galbūt mano pasaulėžiūra ydinga, gal prioritetai ne tie, bet tai rimta. Tai pakankamai didelio masto yda, jei dėl jos mano vaikams užtverti keliai čia ateiti.

O kitas dalykas – jau esamas, gyvenantis šalia vaikas tampa toks vienintelis. Greitai pagavau save, kad tuoj tuoj užkrausiu jai visą savo baimę prarasti, išdidintą norą apsaugoti – o tai juk neįmanomi, beviltiški ir nuodingi dalykai. Čia meilė rizikuoja tapti našta, kenksmingu prisirišimu, kontrole. Šito nenoriu primesti.

Bet negaliu nieko nejausti dėl to, kad su savimi nešiojuosi mirtį. Kažkuria prasme taip yra – ne gyvybė, negalėjimas tapti gyvybe, yra mirtis. Prisimenu, kokia apšviesta kažkada buvau ir kokia išsemta dabar jaučiuosi.

Kur aš suklydau?

Sergejus Nikolajevičius sako: В благополучие дети нерождаются. Дети рождаются тогда, когда с работы выкинули, муж обидил, жрать нечего… Потому, что унижение человеческих идеалов это фон любви. Дети рождаются от любви, а не от благополучия.

Mhm…