Apie pooperacinį anginos rehab’ą

by HelluvaGirl

Iš kur traukiau, kad anginos operacija – tai dvi nepastebimos dienos ligoninėje, ir toliau siūsiu lyg nieko nebūtų įvykę?

Operacija praėjo tvarkingai, vakar grįžau namo. Ilgai netrukau suprasti, jog Santoruose leisti nuskausminamieji ir Nimesil miltukai yra labai skirtingo stiprumo…

Atsibundu. Lygtai paryčiai. Iš skausmo negaliu nei išsižioti, nei pajudinti liežuvio. Na, nieko, galvoju. Tuoj rytas. Tuoj bus laikas vaistukams. Pažiūriu į laikrodį – 3 am…

Kai skauda gerklę taip, kad skauda net ausis, tai iki ryto laikas slenka negreitai. Kuo anksčiau išgersiu ryte, tuo anksčiau prasidės linksmybės popiet – galima išgerti tik dvi dozes. Laukiu iki 9 am.

Pietaujant atrodo, kad ausyse zvimbia du grąžtai. Maniau, kad svorio priaugsiu lovoje gulinėdama, bet kur tu, žmogus, jo priaugsi, jeigu pavalgyti skauda? Vos ne verkdama atiduodu troškinio lėkštutę.

Ėsti noris – nors į veną jogurto susileisk.

Vis galvoju, kaip turėtų jaustis žmonės, kurių skausmo slenkstis ne taip toli kaip mano. Dar mąstau apie jūreivius, kuriems kaulų lūžius tik plaktuku ir degtine gydydavo – ir nieko, išgyveno. Dainas dainavo.

“Būna ir blogiau” filosofija nė kiek nenuramina alkio ir po 20 minučių jau ieškau virtuvėje ko nors užkąsti.

Galugerkly su kiekvienu rijimo judesiu nuvilnyja skausmo legato. Grąžtai taršo ausis. Giliai giliai. Nepaliaujamai.

Bent jau lūžtu greitai – gal kad narkozė, kad vaistai?

Haliucinogeniniam sapne prieš akis šoka užkepėlės, tyvuliuoja sūrio padažai, straksi midijos, burbuliuoja pomidorinės sriubos su krevetėmis, kvapų debesėlius skleidžia šokoladiniai pyragai su vyšniomis ir itališkais ledais…

Atsibundu kaukštelėjusi dantimis. Burnoje – tuščia.