Apie pooperacinį anginos rehab’ą
by HelluvaGirl
Iš kur traukiau, kad anginos operacija – tai dvi nepastebimos dienos ligoninėje, ir toliau siūsiu lyg nieko nebūtų įvykę?
Operacija praėjo tvarkingai, vakar grįžau namo. Ilgai netrukau suprasti, jog Santoruose leisti nuskausminamieji ir Nimesil miltukai yra labai skirtingo stiprumo…
Atsibundu. Lygtai paryčiai. Iš skausmo negaliu nei išsižioti, nei pajudinti liežuvio. Na, nieko, galvoju. Tuoj rytas. Tuoj bus laikas vaistukams. Pažiūriu į laikrodį – 3 am…
Kai skauda gerklę taip, kad skauda net ausis, tai iki ryto laikas slenka negreitai. Kuo anksčiau išgersiu ryte, tuo anksčiau prasidės linksmybės popiet – galima išgerti tik dvi dozes. Laukiu iki 9 am.
Pietaujant atrodo, kad ausyse zvimbia du grąžtai. Maniau, kad svorio priaugsiu lovoje gulinėdama, bet kur tu, žmogus, jo priaugsi, jeigu pavalgyti skauda? Vos ne verkdama atiduodu troškinio lėkštutę.
Ėsti noris – nors į veną jogurto susileisk.
Vis galvoju, kaip turėtų jaustis žmonės, kurių skausmo slenkstis ne taip toli kaip mano. Dar mąstau apie jūreivius, kuriems kaulų lūžius tik plaktuku ir degtine gydydavo – ir nieko, išgyveno. Dainas dainavo.
“Būna ir blogiau” filosofija nė kiek nenuramina alkio ir po 20 minučių jau ieškau virtuvėje ko nors užkąsti.
Galugerkly su kiekvienu rijimo judesiu nuvilnyja skausmo legato. Grąžtai taršo ausis. Giliai giliai. Nepaliaujamai.
Bent jau lūžtu greitai – gal kad narkozė, kad vaistai?
Haliucinogeniniam sapne prieš akis šoka užkepėlės, tyvuliuoja sūrio padažai, straksi midijos, burbuliuoja pomidorinės sriubos su krevetėmis, kvapų debesėlius skleidžia šokoladiniai pyragai su vyšniomis ir itališkais ledais…
Atsibundu kaukštelėjusi dantimis. Burnoje – tuščia.
Paskaičiau ir pagalvojau, kaip gerai, kad šioji operacija kartu su polipų traukimu liko tik ankstyvos vaikystės prisiminimu. Ką prisimenu, tai kaip prieš operaciją vis tiek suvalgiau saldainį (nors buvo griežtai uždrausta), kaip man pririšo rankas-kojas bei laikė galvą, kišo didėliausius švirkštus ir žirkles, o aš visais mažo vaiko žinomais keiksmažodžiais keikiau gydytoją (paskui, beje, buvo laai gėda…). O va pooperacinio laikotarpio visai nepamenu, nors nuo per naksti sugertų morkų sulčių lyg buvo komplikacijų…
Ir as sakyciau, kad biski patezus esi, mano vaikiski prisiminimai irgi kaip Neringos, suriso, suvyniojo i plevele, nors sakiau, kad nenoriu operuotis, prileido vaistu, gyvai maciau, kaip trauke mesos gabalelius 🙂 paskui palatoje, sake, kad negalim ryt nieko, bet as priryjau kraujo, paskui viska isvemiau, uzspaude kraujagysle su znyplem, suleido raminamu, miegojau su tom znyplem burnoj, o paskui savaitele ligoninej miltelius i burna pyle ir biski ant dietos reikejo but, bet kad skaudetu taip nepamenu. Sakau, gal tau kokia komplikacija ar ka, nueiciau pas gydytoja del viso pikto, sveik 😉
Na moterys 6 ar 10 tikrai ne 31, tai organizmas kitaip reaguoja! Šiandien be nuskausminamųjų jau kaip vakar su nuskausminamaisiais. Šviesa tunelio gale. Noriu į Kristianą.
Tik toks tokį supras. Jau 7 para, o vis dar ~2 val. iki vaistukų pradeda skaudėti. O beto aš taip mėgstu valgyti.
Užjaučiu, bičiuli. Laikykis 🙂