Apie pirštą
by HelluvaGirl
Ar jums niekada nekilo noras atsikratyti piršto? Į galvą iš karto lenda bibliniai palyginimai, o aš kalbu tiesiogine prasme.
Turbūt reiktų pradėti nuo anksčiau. Nuo labai seniai, kai nutariau, jog visas ligas galiu išsigydyti pati. Taip ir darydavau. Ne iš puikybės, žinoma, bet iš didelio nusižeminimo. Liga kaip apvalymas, kaip vaistas, kaip… pirštas? Haha. Tas Dievo.
Reikia intuicijos, kad sugebėtum rasti priežastį, o tada jau viskas paprasčiau. Sunku, jeigu tos diagnozės nesugebi apčiuopti nuojautos pirštais. Kurioj vietoj mano sieloj skylė?
Kai buvau aštuoniolikos ir ėjau privalomąją nelaimingos meilės programą, vienam papui atsitiko kažkas. Tiek save griaužiau, kad žinau, jog būčiau mirus. Ne tikiu, bet žinau. Niekuo nepaaiškinsiu, juoba, kad ir diagnozės nebuvo, tik pirmi apsilankymai pas gydytojus. Ir tada vieną rytą priešais veidrodį keičiantis tvarstį virš galvos žybtelėjo lemputė. Supratau kodėl. Krūtyje atsivėrė skylė, iš jos bėgo kraujas, pūliai, agresija, melancholija, pasipriešinimas, savidestrukcija; iš jos byrėjo ilgi nagai, kuriais kibausi į praeitį, ir per kelias dienas pasveikau.
Neilgai trukus susirgo mano močiutė. Mus visada siejo labai stiprus ryšys ir ji pasiėmė mano ligą. Dabar ji neturi vienos krūties, o aš – tik nedidelį randą.
Įkyriai skauda pirštą. Kokius du metus. Vis laukiu, kada nušvis. Einu apčiuopomis, bet nieko. Netgi pas gydytojus pataikiau ant juoko tomis apčiuopomis. Aišku, nepadėjo. Davė arklinių narkotikų, kurie lygiai dvi savaites priminė, kaip yra, kai neskauda. Tada vėl viskas iš naujo, bet kai gydai ne priežastį, o pasekmę, kitaip ir nebūna. Ta priežastis įkyriai sėdi man ant peties, o aš kaip nematau, taip nematau.
Buitelėje nefunkcionuojantis rodomasis dešinės rankos pirštas, aišku, nepadeda. Anądien tepliodama sumuštinį keturiais likusiais galvojau, ar labai sunku būtų be jo ir kad turbūt labai nesusijaudinčiau nusipjovusi. Net nebūtų to moteriško “ak, bet kaip aš dabar atrodysiu”. Gal taip netgi įdomiau? Viskas vietoj, tik pirštas ne. Kur jis, kur? Laikyčiau namie, papuošalų dėžutėje.
Aišku, nepadės. Bet žiauriai knisa, kad nesuseku kodėl. Kurioj vietoj mano sieloj skylė, pradurta dešinės rodomuoju?
Nusipjauti pirštą, kaip įkyrią mintį. Kaip liūdnus pasirinkimus. Kaip tikrovę, kurią mielai paišytum gražiau. (Pirštu.)
Moterims visuomet viskas sudėtingiau, iš paprastų dalykų sukuria kažką nesuvokiamo vyrams, bet įdomiai. 🙂
😀 Ačiū.
Turi gerai apmastyti, kas pavydi tau sėkmės, galbūt kažkokioje naujoje veikloje, tikriausiai tokioje, kurioje tau tas pirštas labai reikalingas. Kai nuspėsi, kas tas(-a) pavyduolė(-is), pabandyk įsitikinti, ar tai tas žmogus. Paprasčiausiai pasikviesk jį(ją) kavos ir tiesiai eik prie reikalo – neužgaunančiai paklausk. Svarbiausia sužinoti, ar tas pavydas ir palinkėjimas, kad tau pirštas nudžiūtų, buvo tyčinis, ar netyčinis pavydo proveržis. Sužinosi lengvai – jei tyčinis – tikrai ginsis, sakys nusišnekate, mergina, jei netyčinis – prisipažins, kad netyčia plinkėjo tau blogo. Prisipažinimo atveju – nužiūrėjimas bus nuimtas automatiškai. Neprisipažinimo atveju – du keliai – rinktis tau – pasimelsk už tą žmogų artimiausioje bažnyčioje. Kitas kelias – atvirkštinis procesas, imtis raganystės. Abu būdai padės tavo pirštui pasveikti. Tiek, kad raganystės būdu – pirštas pagis, bet tu pakenksi tam žmogui. Sėkmės…ir rinkis atidžiau draugus
Ąžuols, dėkui už įdomų rakursą. Tik bijau, kad neturiu tiek pinigų kavai…
1. Nereikia tikėti visokiomis balandžio pirmosios rašliavomis.
2. Neįtarinėk visų, užteks pinigų kavai 🙂
3. Nekaišiok piršto kur nereikia :)))
😀 😀 😀