HelluvaGirl

Po šio kino seanso galvoju, kad peržiūrėsiu visus filmus su Audrey Tautou. Net romantines komedijas ji sugeba taip pagerinti, kad šios virsta tikru delikatesu.

“Subtilumas” – nes taip filmas vadinasi lietuviškai – yra estetiška, labai prancūziška juosta, kuri man asmeniškai suskambėjo, kai Tautou meilė miršta per anksti ir naujame jos gyvenimo etape atsiranda visiškas nesusipratimas praplikusia galva, retais dantimis, nepakeliamai siaubingais batais – atsisakau vardyti toliau… 

Ir čia – ne be talentingos François Damiens aktorinės provokacijos – atsiskleidžia mano, kaip žiūrovės, cinizmas. Koks jis nerangus, koks jis out of her league, kaip juokingai jis eina, koks baisus vis dėlto tas ryžas viršugalvis.

Ir besiskleidžiant nuostabiam personažo charakteriui – taip, gerumas visada yra bausmė tokiems kaip aš! – dėl šių vertinimų pasidaro gėda. Man taip jau ne 100%, nes už batus vis tiek neatleisiu, bet įvykių eiga, kitų personažų išankstinės nuostatos ir François Damiens gerumas tikrai sukelia nejaukų klausimą: ar tikrai esmė tame, kur aš jos inertiškai ieškau? Ar su tais prioritetais gera gultis ir keltis metų metus? Gražus, sėkmingas, kvepiantis, geras donoras reprodukcijai, konkurencingas tarp kitų patinų visais atžvilgiais?

Filmo pabaigoje be didelių moralų, labai subtiliai atsakymai ateina patys: priešintis stereotipams nelengva, bet nepabandęs nežinai, ką prarandi.

Čia, aišku, mano insaitai – gali būti, jog filmas visai ne apie tai…

Ko negaliu nepaminėti, tai kad duodu asmeninį Oskarą kostiumų dizikui. Absoliučiai kiekvienas Tautou autfitas buvo to-bu-las. Žiūrėjau ir įsivaizdavau, kaip visus pasisiūnu.

Galiu pasakyti tik viena: kai gyvenimas tampa nepakeliamas, aš įsivaizduoju, kad jis yra prancūziška komedija. Pabandykit.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TP7lAYkdBHg