Apie atsakomybę ir tai, kad sutinusi lūpa bei sunaikinta palaidinė yra geriau už Tuštumą
by HelluvaGirl
Apie tą nutikimą ilgai kaupiuosi rašyti – kai kuriems dalykams tiesiog turi ateiti žodžiai.
Paprastai ryte išėjusi su Pija iš namų pastatau ją ant šaligatvio, liepiu niekur neiti, atsidarau mašinos duris, užvedu, kad pašiltų, ir įsodinu Piją į jos autokėdutę.
Tą rytą ant šaligatvio buvo kalnas kieto sniego, todėl pastačiau Piją už mašinos gatvėje (“Tik niekur neik!”) ir nuėjau užvesti variklio. Sukant raktą šmėstelėjo, kad 2,5 metų vaikas gal nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo ir kad reikėjo įsodinti ją pirmiau…
Ir tada aš atsisukau.
Anksčiau neįsivaizdavau to “ir gyvenimas prasisuko man prieš akis”, bet dabar jau turiu šią patirtį.
Jos nebebuvo.
Visa pasaulio Tuštuma spyrė man į krūtinę ir pirmiausia, ką po to įkvėpiau, buvo mano ilgas gyvenimas be jos.
Kaip dūmai.
Kaip rašalas, besiskleidžiantis vandenyje.
Per tą laiką, regis, spėjau du kartus pasakyti “O Dieve”. Pajutau iš pravažiuojančios murzinos mašinos atsuktas akis. Apėjau neįmanomai ilgą ratą aplink automobilį. Pagalvojau, kad galbūt ją kažkas pasiėmė. Nusinešė ir viskas.
Honda Accord nėra toks jau didžiulis sedanas. Bet einant nuo priekinių keleivio durelių pro bagažinę iki vairuotojo vietos…
Ji stovėjo gatvėje prie pat mašinos. Pažiūrėjo į mane lyg truputį nustebusi. Tamsiai mėlynas bumbuliukas su ryškiai elektriniu šaliku ir rožinėm pirštinėm.
Tai įvyko po to, kai Mrs. Nielsen mane pagyrė, kokia esu puiki mama: Pija niekada nėra susipjausčiusi rankų, ko nors smarkiai susitrenkusi, palikta nesaugiai… Per savaitę po to, kai abi tuo pasidžiaugėme, Pija raudonu nagų laku išsidažė nosį ir lūpas (supainiojo su pamėgtuoju Rouge Dior lūpų blizgiu, tik šio nereikia valyti klykiančiai nuo veido acetonu…), prisivėrė pirštą laukujėmis durimis ir galėjo būti partrenkta automobilio arba pagrobta. Visais kartais aš buvau šalia.
Dabar galvoju, kad yra palyginti nemažai rytų, kai nuo darželio Žvėryne iki Žirmūnų profkės važiuoju braukdamasi ašaras. Tą rytą, kiek pamenu, neverkiau. Parašiau žinutę Vienam Protingam Žmogui. Grįžta balandį.
Vienas dalykas, aš su VPŽ ir šiaip nuolatos kalbuosi savo galvoje, kitas dalykas – susitikti nori nenori man reiškia šiokį tokį pralaimėjimą. Bet, matyt, vieni klausimai kyla iš gero gyvenimo, o kiti – neatsakyti – kelia pavojų.
Kodėl aš ją palikau ten stovėti, žinodama, kad pro šalį važiuoja mašinos? Kodėl aš taip dažnai viršiju greitį ir ieškau to užburiančio momento, kai stabdžiai nebepadeda ir situacijos kontrolė yra ne mano rankose? Kodėl aš, norėdama naujos pradžios, tiek ilgai nesugebėjau prisiimti atsakomybės, o ieškojau aplinkinių kelių?
Viskas.
Po šito ryto priėmiau svarbų sprendimą – nebe sukdama ratais, inkšdama ir laukdama geresnių / blogesnių laikų. Esu rami ir pasitikinti. Džiaugiuosi, kad savo sprendime turiu draugą – mes viską padarysime gerai.
Po to ryto Pijai nieko blogo nenutiko. Gal, sakyčiau, atvirkščiai – kartą žaisdama džiugiai žiebė man iš metalinio samčio per lūpą ir sukarpė prabangią šilko palaidinę tiesiog man prieš akis, kai beliko apsiūti apačią ir Mados infekcija būtų mano… Bliovėm abi: aš – dėl sunaikinto savo kūdikio, Pija – dėl to, kad bliaunu aš.
Bet netgi tuo metu, o ir paskui, atsigavinėdama po šoko, žinojau, kad tai aš leidau jai žaisti žirklėmis, aš dirbau prie vieno stalo su mažu vaiku, kuris nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo. Aš esu atsakinga.
Kaip lietuviškai empowering?
Vaikams gali šauti į galvą bet kas, o iki nelaimės – kelios sekundės… Pavieniais atvejais gali būti kaltas išsiblaškymas, bet jei pastoviai…
Mane sukretusi buvo tokia istorija http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/italijoje-mire-per-karscius-automobilyje-palikta-mergaite-61-152025#axzz1oDmdzisG
Cia buvo net keli atvejai Italijoje vienu metu, radau tik sita aprasyma paggoglinus.. Viename straipsnyje buvo isvada kad vyrams gal nera stipriai isreiksto instinkto, bet manau gali atsitikti mamoms irgi. Tiesiog- visko gali atsitikti, ir atsitinka kartais. gerai kad ne mums, bet niekas niekas nera apsaugotas. O jeigu pavaziavo kam nors stogas tai reikia turet omeny kad ir tau/man gali pavaziuoti stogas.
Empowering man atrodo lietuviskai yra igalinimas.
Koks pazistamas jausmas, atrodo, kad elgiesi su vaiku taip kaip ir visada, t.y atsakingai, bet kartaislyg galva neveiktu. Mums nutiko praeita vasara Sventojoj, pleze, mes ant pakloto, Andrea rinko kriaukles, buvom prie pat, nusisukom sekundei ir jos jau nebuvo, niekur… mano gyvenimas sustojo, norejau verkt, bet negalejau, nenusakomu greiciu pradejo galvoje suktis vaizdai apie gyvenima be jos… pranesem gelbetojams, Andrea nekalba lietuviskai, puoliau eit pajuriu su Rikiu rankose, zinjau, kad nenuskendo( buvo su pripuciamais ratukais ant ranku), bet bijojau, kad jos nebutu, kas pavoge, kai grizau prie pakloto, ji jau sedejo ten, atnese kazkoks vyras, mano gyvenimas vel igavo prasme. As ja tik stipriai apkabinau, juk kaip tu sakai Atsakinga esu as, o vaikai lieka vaikais 🙂
Nu cia tai atradimas, kad uz vaiko sauguma ir veiksmus atsako motina. Tau tiesiog sekasi, kad likimas leidzia tai suprasti ir palieka vaika gyva ir sveika, kencia tik samciai, lipos ir palaidines.
Ne visiems taip pasiseka… Ir jokie protingi zmones cia nepades – arba pats turi smegenu suprasti, kad beveik viskas gyvenime yra tavo atsakomybe arba ne.
Kokia as jauciuosi tau artima… Lyg mano mintys skambetu tavo zodziuose.
Gyvenimas su vaikais toks sudetingas… tai nebera vien as… ir nera as ir as… Tai as ir tu…Ir kartais tai sunku suvokti… Vaikas – jis toks idomus ir tikras, daug idomesnis uz daugeli musu draugu ir pazistamu! Argi ne taip?:)
O kai tu suvoki esas atsakingas uz si asmeni, kai neesi visiskai atsakingas uz pati save. Tada ir ateina sitas smugis per galva!
Mane jis irgi aplanke visai neseniai .. si savaitgali uzmigdziau savo vaika draugu pieveleje pries nama. Oras geras, tegu pamiega… visi nuejome i nama gerti kavos ir arbatos… as kas 3 minutes laksciau ziureti, ar vaikas nepabudo. Visas gerai, ramu… Uz 5 minuciu radau parvirtusi vezimeli, savo kukciojanti vaika, stovinti baloje ir ziurinti i mane baimes kupinomis akimis! tai buvo ziauru!
Dabar pasiryzau isisamoninti savo motinyste, atsakomybe ir buti su vaiku visada, kada galiu! Turbut visos tos mamos tokios yra… Visa tai, ko mes bijojom ir nenorejom buti tokiomis… Meile vaikui keicia viska!!!
Tu nereali. Ir tavo vaikui labai labai pasisekė. Skaitau ir ašaroju dėl savo baimės prisiimti tą milžinišką atsakomybę, bet raminuosi, kad mano laikas dar ateis. Nebijokim gyventi. Abi.