Apie atsakomybę ir tai, kad sutinusi lūpa bei sunaikinta palaidinė yra geriau už Tuštumą

by HelluvaGirl

Apie tą nutikimą ilgai kaupiuosi rašyti – kai kuriems dalykams tiesiog turi ateiti žodžiai.

Paprastai ryte išėjusi su Pija iš namų pastatau ją ant šaligatvio, liepiu niekur neiti, atsidarau mašinos duris, užvedu, kad pašiltų, ir įsodinu Piją į jos autokėdutę.

Tą rytą ant šaligatvio buvo kalnas kieto sniego, todėl pastačiau Piją už mašinos gatvėje (“Tik niekur neik!”) ir nuėjau užvesti variklio. Sukant raktą šmėstelėjo, kad 2,5 metų vaikas gal nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo ir kad reikėjo įsodinti ją pirmiau…

Ir tada aš atsisukau.

Anksčiau neįsivaizdavau to “ir gyvenimas prasisuko man prieš akis”, bet dabar jau turiu šią patirtį.

Jos nebebuvo.

Visa pasaulio Tuštuma spyrė man į krūtinę ir pirmiausia, ką po to įkvėpiau, buvo mano ilgas gyvenimas be jos.

Kaip dūmai.

Kaip rašalas, besiskleidžiantis vandenyje.

Per tą laiką, regis, spėjau du kartus pasakyti “O Dieve”. Pajutau iš pravažiuojančios murzinos mašinos atsuktas akis. Apėjau neįmanomai ilgą ratą aplink automobilį. Pagalvojau, kad galbūt ją kažkas pasiėmė. Nusinešė ir viskas.

Honda Accord nėra toks jau didžiulis sedanas. Bet einant nuo priekinių keleivio durelių pro bagažinę iki vairuotojo vietos…

Ji stovėjo gatvėje prie pat mašinos. Pažiūrėjo į mane lyg truputį nustebusi. Tamsiai mėlynas bumbuliukas su ryškiai elektriniu šaliku ir rožinėm pirštinėm.

Tai įvyko po to, kai Mrs. Nielsen mane pagyrė, kokia esu puiki mama: Pija niekada nėra susipjausčiusi rankų, ko nors smarkiai susitrenkusi, palikta nesaugiai… Per savaitę po to, kai abi tuo pasidžiaugėme, Pija raudonu nagų laku išsidažė nosį ir lūpas (supainiojo su pamėgtuoju Rouge Dior lūpų blizgiu, tik šio nereikia valyti klykiančiai nuo veido acetonu…), prisivėrė pirštą laukujėmis durimis ir galėjo būti partrenkta automobilio arba pagrobta. Visais kartais aš buvau šalia.

Dabar galvoju, kad yra palyginti nemažai rytų, kai nuo darželio Žvėryne iki Žirmūnų profkės važiuoju braukdamasi ašaras. Tą rytą, kiek pamenu, neverkiau. Parašiau žinutę Vienam Protingam Žmogui. Grįžta balandį.

Vienas dalykas, aš su VPŽ ir šiaip nuolatos kalbuosi savo galvoje, kitas dalykas – susitikti nori nenori man reiškia šiokį tokį pralaimėjimą. Bet, matyt, vieni klausimai kyla iš gero gyvenimo, o kiti – neatsakyti – kelia pavojų.

Kodėl aš ją palikau ten stovėti, žinodama, kad pro šalį važiuoja mašinos? Kodėl aš taip dažnai viršiju greitį ir ieškau to užburiančio momento, kai stabdžiai nebepadeda ir situacijos kontrolė yra ne mano rankose? Kodėl aš, norėdama naujos pradžios, tiek ilgai nesugebėjau prisiimti atsakomybės, o ieškojau aplinkinių kelių?

Viskas.

Po šito ryto priėmiau svarbų sprendimą – nebe sukdama ratais, inkšdama ir laukdama geresnių / blogesnių laikų. Esu rami ir pasitikinti. Džiaugiuosi, kad savo sprendime turiu draugą – mes viską padarysime gerai.

Po to ryto Pijai nieko blogo nenutiko. Gal, sakyčiau, atvirkščiai – kartą žaisdama džiugiai žiebė man iš metalinio samčio per lūpą ir sukarpė prabangią šilko palaidinę tiesiog man prieš akis, kai beliko apsiūti apačią ir Mados infekcija būtų mano… Bliovėm abi: aš – dėl sunaikinto savo kūdikio, Pija – dėl to, kad bliaunu aš.

Bet netgi tuo metu, o ir paskui, atsigavinėdama po šoko, žinojau, kad tai aš leidau jai žaisti žirklėmis, aš dirbau prie vieno stalo su mažu vaiku, kuris nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo. Aš esu atsakinga.

Kaip lietuviškai empowering?