HelluvaGirl

Danijoje nemažai tokių vietų, kur pasijaučiu it nykštukų šalyje ir po valandos kitos imu galvoti: o kurgi tikras pasaulis ir kaip į jį pakliūti?

Na, bent jau galima padaryti nuotraukų 🙂 

Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:

Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:

Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…

Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis 😉

Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.

Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.

Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.

Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą  lietuvis  kuriame nors Europos miestelyje.

Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.

Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.

Foto: mano.