Ebeltoft ir mintys apie tautinį savitumą
by HelluvaGirl
Danijoje nemažai tokių vietų, kur pasijaučiu it nykštukų šalyje ir po valandos kitos imu galvoti: o kurgi tikras pasaulis ir kaip į jį pakliūti?
Na, bent jau galima padaryti nuotraukų 🙂
Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:
Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:
Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…
Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis 😉
Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.
Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.
Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.
Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą lietuvis kuriame nors Europos miestelyje.
Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.
Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.
Foto: mano.
painu, neaišku. 🙂 Saugokim gamtą ir mylėkime žemę!
Laisvi, viskas čia aišku. Tiesiog įsigilink ir pamąstyk. Fainas įrašas, Patsy.
Ši užeiga-restoranas “Mellem Jyder” įsikūrusi seniausiame Ebeltofto miestelio pastate, pastatytame dar 1610 (ar tada apskritai jau būta lietuvių ? :D))). Tais laikais pastatas naudotas ūkinėms reikmės, vėliau 19 a. viduryje čia gyveno kažkoks chirurgas, vėliau lyg būta ir užeigos, o paskui – iki pat 1959 metų pastatas užmirštas ir apleistas. Vieno žurnalisto intelektualo pastangų dėka, pastatas atrastas iš naujo, atrestrauruotas. Meniu – tradicinis daniškas.
Nielsen, man painu, neaišku kuomet nesididžiuojama tuo, ką turim, arba turim savo atmintyje. Metafora- aš taip mylėčiau ir saugočiau savo prosenelių malūną, jei rusai jo nebūtų išrinkę, ištrėmę. Bet turim savo atmintį ir garbę, kuri leidžia suprasti, kad Lietuva yra nuostabi, geriausia, o žmonės yra prigimtinai labai geri ir protingi, deja už tai juos trėmė ir žudė.
Aš tiesiog nujaučiu ir mane tai nervina, kad Kristina ieško vietos emigracijai, vietos materialiai geriau įrengtam pasaulyje, ne kelionei, ne patirčiai. Painu, sakau, neaišku. Tikrai ne apie kavinę šis įrašas.
Dėl manęs esi teisus. Tik kodėl tai Tave nervina?
Grožis kuklusis, nuostabusis, upeliais bėgantis basas, per purvą, šūdą, į glėbį mamos tėčio, mylimojo, beatodairiškai, besąlygiškai mylint aplinką – ne_ ve_ ža.
Nes tiesiog nežinau priežasties- niekingos begėdės.