Norėčiau, kad nebūtų mašinų
by HelluvaGirl
Jau turbūt esu pasakojusi, kad turiu tokią psichologinę problemą: žinau, kur taškas A ir kur taškas B, bet nenutuokiu, kaip juos sujungti. Kaipsaka, trūksta vidinio konteksto. Tai pasireiškia paklydimais Vilniaus senamiestyje, kai aš realiai nesuprantu, kur esu ir ką dabar daryti, kad be to siaubo nebūtų dar ir mirtinai gėda.
Tai labai nepadeda išvažiavus bolidu į gatves, kai šast – ir reikia pakeisti iš anksto mintyse surepetuotą maršrutą. Dažniausiai man vairuojant šalia sėdi Jis ir dirba džypyesu – o jeigu nesėdi šalia, tai paprastai vyksta laiv transliacija telefonu, kur dabar sukti ir ką praleisti.
Čia įsivaizduokite: pirma naujų mokslų diena, bet nežiūrint to, kad turiu viena 7 am trenktis į slėpiningus Žirmūnus, tai dar reikia pakeliui seneliams užvežti vaiką, kai kieme paaiškėja, kad neturiu telefono, neprisimenu durų kodo ir tuoj pavėluosiu.
Telefonas apsireiškia ant grindų, kai, varstoma ankstyvo ryto bobulencijų, priekiniais ratais užsirioglinu ant šaligatvio, idant praleisčiau siaurais kiemais važiuojančias mašinas. Nepavyksta visiems netrukdyti.
Ok, vaikas priduotas. Ir čia jau ta vieta, kur iš faktap kiemų turiu įsirašyti į negailestingą Kalvarijų gatvę. Ar tas pravažiavimas čia tik į vieną pusę? Kur sustoti? Dešinėj? Kairėj? Stoju per vidurį. Aišku, stoviu ilgai, nes Kalvarkėje ryto valandą pasukti kairėn užima laiko, bet kur buvęs kur nebuvęs prieš mane atlinguoja magnatas juodame laive ant ratų. Matau, kad pravažiuos, bet, matyt, labai bijo subraižyti, todėl pro uždarą langą baubia “DURNĖ!”
Turiu pripažinti, kad jis teisus, tačiau būčiau labiau atgailavusi prieš kokį nors proletarą superstame modulyje. Turtingas ir bjaurus diedas mane suerzino.
Bet kuriuo atveju reikėjo kažkaip pasitraukti, tai kadangi negalėjau varyti priekin į visą tą srautą, pabandžiau atgal.
Aišku, dvi bobulės. “DURNĖ!” Dabar ir nepasakysiu, ar tas garsas buvo nuo to, kad į jas švelniai įkaliau, ar kai jos kalė man į bagažinę. Tų atsiprašinėjau nuoširdžiai ir jau išlipusi.
O tas fakin laivas nūnai iš galo stovi ir man pypina! Aaaaaaaaaaargh. Raunu iš vietos kartodama maldelę: “Juk net Olialia mergaitės vairuoja, nu vairuoja gi jos kažkaip…”
Iki savo DRMC nukanku atlikdama kvėpavimo pratimus ir dėkodama Alachui, kad neatsitiko ir blogiau – o juk galėjo!
Aha, tada tas mažutis parkingas. Neišsiplėsdama pasakysiu, kad po paskaitų mano Hondą lauk išvairavo kažkoks teisininkas iš VU.
“Ką čia mokotės?”
“Siūti”.
“O, siūti gerai”.
“Ką jūs?”
“Aš teisę VU”.
“Geras”.
“Nieko gero, bet kai gausiu popierių, galėsiu daryti tai, ką noriu”.
laba diena,labai zaviuosi jusu asmenine israiska mintimis fotografijomis..is nuotrauku suprantu jog esate apkeliavusi labai daug saliu,o vienoje is ju netgi gyvenate.kai pavyksta tai padaryti?suderinti darba su pramogomis?klausiu,kadangi paciai labai aktualu,studijuoju oficialia,rimta secialybe,taciau tuo paciu jauciu poreiki,isklajoti visa pasauli,bet manau kad sunku tai suderinti
Labas, Evelina, kai gyvenau Tailande, buvau bedarbė, o draugas – tėvystės atostogose 🙂 Tokiu būdu užimtumo klausimas buvo išspręstas. Prieš kelionę tereikėjo pasiskaičiuoti biudžetą.
Jeigu norite ir studijuoti rimtą specialybę, ir maišyti pasaulį tuo pat metu, gali būti sudėtinga 🙂 Kadangi man, humanitarei, patarti lengviau negu įgyvendinti, sakyčiau, prioritetizuokite. Gal dabar pasimokykite, o paskui keliaukite? Į egzotinius kraštus vis tik patarčiau pirma nuvykti turistinei kelionei, o tik tada spręsti, ar norite ten užtrukti ilgiau – kai kur gali ištikti šokas. Esminiai nušvitimai aplanko jų neieškant, tad būtų pravartu keliauti jų nesitikint. Jie vis tiek ištiks 🙂
Oi negaliu – apie mane cia parasyta! As irgi mintyse surepetuoju kelione, kazkada net per street view suziuredavau, kur sukti reikes. Irgi sakau sau – taigi visiskos babces vairuoja, o kodel man ne?
Labai skaniai susiskaite.
Ziu, džiaugiuosi, kad mano sopuliai yra tokie aktualūs ir kitiems. Ir ypač kitoms 🙂