HelluvaGirl

Pastarąsias dvi savaites mano šeima patiria didelį pokytį. Jis sekė po daug diskusijų, dvejonių, “o gal taip – o gal kitaip”, buvo ištraukti ir kardai, kol galiausiai priėjome vieningos nuomonės – viskas dėl geriausio rezultato.

Pija eina į darželį. Tai visai kas kita nei palikti atžalą auklei. Labai įdomus, smagus jausmas, kai lieku namie viena. Visiškai naujas etapas. MANO VAIKAS UŽAUGO! 🙂

Pijai daržas, regis, patinka, nors adaptacijos niuansų, panašu, kad neišvengsime. Tačiau noriu parašyti ne apie tai.

Pasikalbu su žmonėmis, kuriems aktualios darželio paieškos ir jų lankymo problemos. Čia susiduriu su tomis pačiomis stovyklomis, kurios mikliai susiformuoja pasakius, jog naudojiesi privačios medicinos paslaugomis. 

Nes Pija eina į privatų darželį. Jį mums rekomendavo pažįstama labai patenkinta mama. Daržas yra Žvėryne, privačiame name visiškai uždaru kiemu, į kurį pakliūti galima tik nuspaudus mygtuką ir prisistačius. Kieme įrengta nauja žaidimų aikštelė su specialia danga, kad nosys ne taip lengvai nusibrozdintų. Yra didžiulė smėlio dėžė, pavėsinė, kur vaikai būna užėjus lietui, o kai labai karšta, auklės ant pievos išneša pripučiamą baseiną. Viduje jaukiai ir gan skoningai įrengta, tualetas su trimis klozetais (du iš jų specialūs mažučiai) ir krūva puodų – kiekvienam pagal skonį.

Grupėje iš viso 14 vaikų (jeigu susirinktų visi iš karto). Kiek teko pastebėti per savaitę, be nuolat būnančių dviejų auklių sukiojasi dar dvi – viena dirba virtuvėje, kita organizuoja edukacinius žaidimėlius. Maistas į kainą įskaičiuotas. Normalus tualetinis popierius bei drėgnos servetėlės tūlike – taip pat.

Kodėl pasirinkome privatų? Taip, jau pastebėjot – turiu tarsi apsiginti, kodėl neleidžiu vaiko į tikrą gyvenimą ir bandau auginti šiltadaržyje su kitomis iškamšėlėmis. Nes mes tai juk kažkaip užaugom, ir, žiūrėk, normalūs žmonės esam. (Aš tai žinau, kad didelė mūsų dalis reguliariai naudojasi psichoterapeutų paslaugomis, o jeigu ne, piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis šio pasaulio paguodomis. Bet apie tai kitoje serijoje.)

Taigi, kodėl privatus vs. valstybinis daržas?

Štai ką aš žinau apie valstybinius darželius: vaiką reikia užrašyti tik gimusį. Juose vaikų grupėse būna po 15-20. Auklės – formaliai dvi, nutinka, kad ir viena. Draugė, atvedusi savo dukrą apsiprasti naujame darže, pati gelbėjo maistu springstantį berniuką, kurio auklė nematė, nes fiziškai negalėjo visko aprėpti. Nebesiplėtosiu apie staugimą ant vaikų, nenuvalytus užpakalius ir daug kitų neskanių smulkmenų, kurias kiti gal toleruoja, o aš, įsivaizduokit, ne.

Sako, viskas priklauso nuo auklės. Jeigu ji tikrai geras žmogus, tada niekas nesvarbu. Tikra tiesa, bet tos gerosios supermamų jau seniai apdainuotos ir pas jas pakliūti taip pat sunku kaip ir į kokią nors Valdorfo grupę.

Ta pati draugė gelbėtoja man patarė anketoje įrašyti, kad esu vieniša motina – taip esą gauni pirmenybę eilėje. Žinote, kai sykį prie to paties punkto reikėjo pažymėti, ar mano vyras miręs, ar dingęs be žinios, tiesiog neprisiverčiau. Matyt, esu jautri.

Kur likčiau, iš paskutiniųjų, iš idėjos siekdama dukrą leisti į valstybinį darželį, nesuskubusi priregistruoti vos gimusios? (Tai yra jeigu rūpėtų opinija apie mano išsikalinėjimą ir pinigų metimą į balą.) Reikėtų stambios pinigų sumos arba rimtos pažinties kur nors savivaldybėje. Arba nesveikai geros karmos (šito nebus – visą savo sėkmę išnaudojau tą vakarą prieš septynis metus, kai gerdama alų laimėjau šešias Kalnapilio taures). Na, kyšių nekaišioju iš principo, o ir nemoku – bandydama veikiausiai atrodyčiau kaip koks Woody Allen. Pažintis gal ir atsirastų, bet ar noriu tiek stengtis, kad mano vaikas didžiąją laiko dalį leistų dvejotinoje aplinkoje? Ne.

Aš noriu būti rami. Ir esu: Pijos auklės darželyje yra vos ne pirmi žmonės, kuriems pagaliau nereikia nieko aiškinti, nes požiūriai sutampa. Jos turi ne tos ilgametės patirties, kurios patarčiau vengti visomis išgalėmis, bet psichologijos žinių. Šiandien aš jomis pasitikiu, o jeigu ateityje iškils kažkokių problemų, tada jas ir spręsime.

Privatus darželis kainuoja kelis kartus brangiau negu valstybinis, nors jų daugėja, o kainos irgi pradeda konkuruoti. Ilgainiui situacija šia prasme tik gerės, o pasirinkimas žmonėms niekada nekenkė. Ar ateis laikai, kai valstybiniams darželiams klius daugiau finansavimo ir kils bendras jų paslaugų lygis? Velnias žino. Turbūt viskas kaip visada susiję ir tam reikia viduriniosios klasės, kuriančios gerovę ir ją pasiimančios. Šiuo metu šalyje daugiau kontrasto, o aš džiaugiuosi, kad čia mano šeima turi pasirinkimą.

Taip pat malonu sutikti žmonių, kurie renkasi ne bukai įrodinėdami – kad turi pinigų, kad jų neturi, kad jau jų vaikas tai tą ir aną – tie žmonės, kaip ir aš, renkasi apgalvodami detales, susidėliodami prioritetus, visus už ir prieš. Pažįstu tėvų ir privačioje, ir valstybinėje “stovykloje”, ir su visais labai žmoniškai susikalbame. Kol tie kiti nepradeda man aiškinti, kad o kam čia reikia, o, žiūrėk, mes tai užaugom. Yra filosofija, kad vaikas – kaip medis, bet aš ja smarkiai dvejoju 🙂