HelluvaGirl

Režisierius pakilo nuo stalo su žodžiais „A va, jau atėjo.“

Atsisukau neiškart. Buvo smarkiai sulysęs, dar tamsesniu veidu, tik prakaulus jis atrodė ypač tolimas visiems susirinkusiems. Nuo vyno įraudę, nuo vartojimo patenkinti tų kitų žandai. O jis ką. Jis Poetas. Mano Mylimas Poetas. Visas pajuodęs ir anapusinis.

Balsas buvo kažkaip pasikeitęs. Aukštesnis, berniūkštiškas, kartais pajuokiantis, nors man, glosčiusiai tekstą akimis be garso, norėjosi daugiau intonacinio dramatizmo.

Skaitė, o viskas jau buvo girdėta. Kai ką, rodės, net mokėjau atmintinai – nors netiesa, neskaičiau jo daug. Tiesa, saugau visas knygas – su dedikacijomis, noriu pažymėti. Retai ištraukiu iš lentynos, nes jos – kaip įsikūnijęs švininis klausimas: „O tu dar rašai?“

Jo poezija yra tikra. Ji yra patyrimas. Todėl, kad ribinis. Kaip vaikas. Egoistiškas. Bet iki galo. Aš net nesvajoju turėti tiek drąsos. Na, bent tokį aš jį pažinau. Tai buvo seniai.

Nedrįsau prieiti. Žinojau, kad nepažins. Viskas, ką galėjau pasakyti, buvo taip nereikšminga ir mandagu.

Priėjau. Buvo draugų. Bardas.

Ar ne keista, kaip skiriasi artumas. Su vienais žmonėmis jis toks apčiuopiamas, bet įsimena ne tiek ilgai palyginus su idėjiniu, neišpildytu artumu.

Net Bardas nepažino. Tai geras ženklas – kad pasikeičiau nuo tų laikų, kai mano pravardė bohemščikų tarpe buvo Ledas. Atrodo, aš savotiškai net derėjau prie jų kompanijos. Kaip frykas, iš kurio nesitikėtumei raidžių pažinimo. Man atrodo, jiems buvo taip nuoširdžiai keista ir smagu, kad jas pažinau.

Pasakiau, kad noriu padėkoti.

Kai kas nori tau padėkoti, pasakė Bardas su jau šiek tiek šelmišku šypsniu. Nebe tiek mandagiu.

„Noriu padėkoti už skaitymą. Buvo tikrai labai gera Tave girdėti.“ Ką kita pasakysi… Juk tai ir yra tiesa. Velniop išieškotus dialogus.

Jis padėkojo. Nepažino, nesuprato.

„Linkėjimai Tau nuo Odaliskos“, paglosčiau petį. Nenorėjau šito sakyti, bet yra žmonių, kurie manęs niekaip kitaip ir nepažino.

„ČIA TU?“

Jam patiko mano eilėraščiai proza. Jis mėgo juos labiau nei mano surimuotus, suskaičiuotus, pasistengtus. Gal vieną tokį ir turiu. Lyg ir nesunku suskaičiuoti, bet niekad nenorėjau. Norėjau būti šiek tiek netvarkinga. Netaisyklinga. Todėl nesimokiau, neprašiau, kad kažkas mano kūrybą redaguotų, papildytų arba gražintų. Mano Mylimas Poetas kartą sakė, kad nesu gimusi būti mokine. Ir gerai – niekas man juk nepasakys, kaip tai daroma, kad ir kas tai būtų. Galiu eiti tik apgraibomis. Man kūryba visada buvo ėjimas apgraibomis, tas bejėgiškumas, apsinuoginimas, visiškas savitumas. Neskubrus odos nusilupimas ir leidimas čiupinėti gyvą mėsą.

Ir vienatvė. Nešiojimas, brandinimas, rašymas-braukymas ir paskui tas netikėtas vakaras, kai viskas sugula į žodžius, o kūną krečia neįprastas drebulys.

Pasiilgau to. Bet gyvenu su sąmoningu pasirinkimu nebūti viena, save išdalinti po smulkų buitišką gabalėlį kasdien mainais į sveiką psichiką, nevienatvę, normalų šeiminį gyvenimą.

Gal kažkas moka – aš negebu su šeima susieti rašymo kaip ieškojimo, užsidarymo, to vilkiško ratų sukimo aplink save, kad išspausčiau eilutę, kurią paskui subraukysiu ir suksiu ratus aplink kitą.

„O tu dar rašai?“

Bandžiau pasakyti kažką tikro, bet gal pernelyg jaudinausi. Be to, buvo žmonių.

„Nėra laiko, ar ne?“ Paklausė taip nepakeliamai mandagiai, taip lyg ne manęs, lyg ne peroksidinės blondinės netikru įdegiu.

Siaubas, kaip mandagiai. Kokie keisti gyvenime pasirinkimai ir kokios keistos jų kainos.

„Nėra laiko.“

O juk iš tiesų. Viskas yra pasirinkimas. Prarasti tėvus, draugus, sugyventinius dėl to, kas tik tau vienam labai asmeniškai svarbu – ir drąsa, ir vis dėlto ne mano pasirinkimas. Sakau taip, nes mane visada jaudino tas atvirumo, apsinuoginimo klausimas: nuoširdi, patirtinė kūryba vienintelė nuginkluoja. Ta fantazinė – jau kitas lygis, bet pradžia, kaip kažkas sakė, savos patirties išprakaitavimas – aš to bijau.

Žinau, kad pasaulis nuo vienos bereikalingos knygos-bandymo bus išvaduotas. Argi ne puiku?

Kartais, labai retai, ir vis rečiau – atsikabina kažkoks kabliukas, prasiveria durys ir vyksta tai, ką tik stebiu. Manyje. Tai, ką tik seku, o ne kuriu.

Kol kalbėjomės, laikiau Piją ant rankų. Nepamenu, kaip atsisveikinom. Man buvo truputį liūdna, kad esu taip toli nuo jų.

Tiesa, jeigu Pijos nebūtų, o aš vis dar siautėčiau Namuose Be Sienų, kas žino, ar būčiau arčiau. Kas žino, ar būčiau.