Apie žmonių stebėjimą

by HelluvaGirl

Užvis labiau aš mėgstu stebėti žmones. Kiekvienas veidas turi istoriją. Kiekvienas kažką moka, ką nors dirba. Kaip skruzdėlės. Kaip japonai. Tai kažkaip labai siaura, bet tuo pačiu metu ir svarbu.

Kaip jie siekia ir paskui laikosi įsikibę kits kito. Kokie yra nuspėjami.

Stebiu, kaip jie sensta. Glemba. Lėtėja. Ar jie ką nors įgyja mainais? Ar išnaudoja išmintį, patirtį?

Sunkiausia įsivaizduoti senus žmones, kai jie mylisi. Ar juos trikdo kretančios masyvios raukšlės?

Kartais veiduose imu matyti jų mamas. Ypač vyrų.

Kartais imu tiesiog neapkęsti jų visų. Bjaurėtis ir sukti akis į grindinį, lyg jie būtų kalti, kad mane išvargina tas nesustabdomas vidinis įsivaizduotų fragmentų dėliojimas.

Ir vis dėlto noriu, kad mano darbas būtų stebėti žmones. Mintyse be pertrūkio įsivaizduoti kiekvieno jų istoriją, kurti – o gal nujausti? – jų gyvenimus. Labiausiai noriu niekada iki galo prie jų neprisiliesti.