Italų sezonas prasidėjo

by HelluvaGirl

Laimė, tai patirti turiu retą progą, nes vakarais paprastai vaikštau su nepilnamete arba vyriška kompanija, bet šiandien, nutarusi pakvėpuoti ir pafotkinti viena, supratau, kad reikalai nuo mano išėjimo iš rinkos nepasikeitė. 

Senamiestyje daug kvapų. Vaikystės ledinukų, iškvėpinto mašinos salono, alkio, pasimatymui padauginto odekolono, vyninės…

Sustoju prie Kotrynos vyninės. Groja bendas, bet nelabai matosi iš už tvorelės, tad nuskanavusi perimetrą stabteliu ties Šv. Kotrynos programos stendu. Čia jau ilgai laukt nereikia.

Luigi, bankininkas. Ar čia šio mėnesio programa? Ar būna renginių kiekvieną mėnesį? O, jūs einate į tą pačią pusę.

Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodo kaip geraširdis rusakalbis mafijozas. Toks, kur Pabo Latino paprašęs ir negavęs numerio ne išskleidžia sparnus, o tėviškai palinguoja galva: “Ну и правда, ненадо. Может быть и так где небудь встретимся.”

Jis man pasakoja, jog yra iš 120 metų “jaunumo” Italijos miestelio (pavadinimą pamiršau tik išgirdusi, kaip ir daugumą vardų), kur pajūris švarus, neakmenuotas ir labai tinkamas vaikams, o centre pilna parduotuvių, kur moterys gatvėje nuobodžiaujantiems sutuoktiniams velka pasergėti maišus pirkinių.

Ties šia vieta sakau, kad man reikia sukti į kairę. Luigi man ranką spaudžia kažkaip reikšmingai, tarsi dvejodamas, ar paleisti. Labai itališka. Manau, kažkokį telefono numerį jis šiandien tikrai gaus.

Juokingesnė istorija ištinka man sustojus prie Zoraza salono, kai jaunas, smarkiai pasportavęs italas (bet gerokai tamsesnis, matyt, iš piečiau) priėjęs tiesiai paklausia, ar man ką nors nupirkti. Ne ne, sakau, nereikia man provaiderio. Šitas nervina labiau, nes iškart matyti: drill bus supaprastintas, be paskaitėlių apie jo gimtąjį kraštą. Klausia, ar aš turistė, mat klaidina Nikonas ant peties. Ne, sakau, šiaip fotkinu. Tada jis kvailai velkasi nei kartu, nei atskirai – žinote, kaip būna, kai žmogus vis neaplenkia. Į paskutinį would-you-like-a-drink gavęs I’m-meeting-someone jis nueina savais keliais. Šitas gaus numerį iš girtos filologės Prospekto pabe, jei toks dar veikia.

Beje, apie filologes aš turiu pastebėjimą. Eina kartais Vilniuje užsieniečiai – labai gražūs, labai baisūs – su pilkomis filologyno pelėmis. Spėju, jos nusikabina tuos princus kur nors studijuodamos arba onlainu, ir iš veidų matai, kad tik išėję į mūsų promenadas jie suvokia, kaip prašovė.

Keliu jogurto stiklinę už neišsenkamą italų optimizmą. Cin cin!