HelluvaGirl

Retokai čia berašau, bet negaliu susilaikyti, nes ką tik aptikau puikų straipsnį, kurio autorius jau senokai įsitaisė mano virtualioje garbės lentoje. Jau ir su Mrs. Nielsen daug sykių įvairiai aptartas, ir feisbuke, reikia pripažinti, gal kiek per familiariai mano apkomentuotas, Užkalnis yra žmogus, kurį, pagalvojau, būtų nesveikai gerai sutikti In vino. Na, padiskutuoti kokį vakarą apie visas tas aktualijas. Paklausyti jo pavydėtinai sklandžios verbozos, pasidalinti mintimis apie tai, kas įkvepia.

Žinot. Žmogus, kurį norisi sutikti.

Bet greitai ši mintis subliuško kaip pyragėlis ne laiku pravertoje orkaitėje. Turiu tokią problemą, kuriai su Mrs. Nielsen davėme kodinį pavadinimą “Misis Lietuva šypsena”. Kartą teko žiūrėti intervą su moterimi, kuri tapo ne tik Misis Lietuva, bet ir Misis Visata, ir ji buvo lyg ir protinga, ir brandi, bet prieš kameras ir įpareigojantį pašnekovą (i. e. Jakilaitį) įstengė tik labai plačiai šypsotis, kvėpuoti ir klapsėti blakstienomis.

Man taip būna. Juk esu tokia patyrusi, daug mačiusi, protinga, kandi ir įsimintina… tol, kol sutinku žmogų, kuriuo žaviuosi. Tada šakės. Neišspaudžiu anei vienos protingesnės mintelės, kažką kniaukiu, labai plačiai šypsausi, kvėpuoju ir klapsiu blakstienomis. Kvaila kaip tortas.

Užkalnis manimi nusiviltų. Dar įtartų negerais ketinimais, kai prisiartinčiau In vino kiemely su taure rankoj ir ta garsiąja šypsena. O juk gaila – būtų galima apsikeisti nemažai įdomių minčių.

Tai, šita. Tie, kurie iš manęs nieko oi nieko gilaus ir prasmingo nepešat, žinokite – jūs man labai patinkat. Tada aš atrodau maždaug taip:

Foto: Tomas Baranauskas.