Apie bjaurius žmones
by HelluvaGirl
Yra toks netyčiuko tipas. Tikiu, visi esame jų sutikę: gan talentingi, bet šokiruojančiai nepakantūs kritikai. Jų nevisavertiškumo kompleksas išsiverčia tokiu nachališkumu, su kuriuo net jei galėtum, tiesiog neleistum sau konkuruoti – na, bet jau aš mikliai pasijaučiu above it.
Esu sutikusi kelis tokius žmones. Kaip taisyklė, vienturčiai. Šį tą nuveikę. Šio to niekad neįveiks, nes sielose tokios skylės, kurių neužkamšys nei rekordiniai moterų skaičiai – arba labai maži skaičiai ir itin arogantiškas priėjimas – anei vertintini darbai.
Man gaila šitų žmonių, nors žinau, kad žmonių negalima gailėti. Aš pažįstu jų alkį; aš matavau jų skaudesius, bet nesugebėjau pasiekti jų dugno ir tai man leidžia jaustis sveika. Tiesa, jie klaikiai erzina. Jie pasako bjaurių dalykų ir tik po kelių dienų sau surepetuoji galingus atsakymus.
Kai kuriuos iš jų kažkaip labai piktai myli. Ir nesupranti, kaip čia yra.
hmmm..
Va va, pažįstamas jausmas – tik po kelių dienų surepetuoji sau galingus atsakymus… Kas baisiausia, kad tų žmonių “įsiūtis” kartais taip stipriai prasiveržia, kad tau išties atima žadą net kelioms dienoms – ne iš baimės ar argumentų neturėjimo, tiesiog – iš nuostabos, kaip taip apskritai galima elgtis…
Manau kiekvienas pažįstam tokių žmonių. Ir kiekvienas piktai kažką mylim arba esam mylėjęs… Labai artimas įrašas.
Kaip gerai, kad neprisimenu kada paskutini karta toki sutikau…