Apie šeimos žmones, gilias iškirptes ir nuobodulį
by HelluvaGirl
Neįtikėtina, kaip per kelis metus žmogus gali pasikeisti. Aišku, jeigu nutinka reikšmingų dalykų, tai lyg ir suprantama, bet vis tiek.
Neseniai gatvėje pakliuvau į tokią iki kraujo pažįstamą situaciją, kai du bičai šalia kalbasi apie mane – na, ne taip garsiai, kad girdėčiau 120%, bet kokiais 98% tai tikrai 🙂 Iš serijos, “Man labai patinka šita moteris”.
Mano visas kūnas taip įsitempė, kad veikiausiai matėsi net pro lietpaltį.
“Aha, ir tas rūkas, ir lietus jai taip tinka, tokia mistiška atrodo”. Bla bla, miau miau.
Įsikandau į lūpą, kad nepradėčiau krizenti kaip idiotė. Tiesiog nežinojau, ką daryt.
Ne taip seniai panašiomis aplinkybėmis nardžiau it žuvis vandeny. Vyniodavau, apvyniodavau, suvyniodavau, užrišdavau… Stichija. Dabar man tai visiškai svetima. Aišku, labai metodiškai dirbau, kad tapčiau šeimos žmogumi. Ištikima, diskretiška, nedviprasmiška. Regis, prisidirbau iki tiek, kad elementarus yzi-pyzi gatvės flirtas sukrečia mano pasaulį. Ech, ribinės asmenybės. Be to, kai kažkas džiaugiasi, neva “po gimdymo atsivėrė pirma čakra ir pasijutau tikra moterimi, ir supratau, kas yra gaivališkas moteriškumasseksualumasyaddayadda“… Man taip nenutiko.
Žinau, kad žiūrėti į viską per rimtai niekada nėra sveika. Sutapo, kad prieš kelias dienas skaitinėjau senus savo užrašus, kur užkliuvo frazė: “Šeima nėra laimės šaltinis, greičiau priemonė jaustis laimingu. Nereikia suabsoliutinti šeimos.” Tokią mantrą kartodavo kas antras sutiktas bohemščikas, kuriam būdavo žiauriai patogu duotis su mažulėmis (“neatstumti patirčių”) ir paskui grįžti pas šeimyną valgyti kugelio. Ir dažniausiai visgi nutikdavo taip, kad tik vienas iš dviejų toje šeimoje “nesuabsoliutindavo šeimos”.
Kita vertus, tai yra tiesa. Net labai išmintinga. Viskas priklauso, kaip ją interpretuoji, kaip prisitaikai sau. Ši tiesa yra kaip suknelė gilia iškirpte. Vienai tinka, kitai tik pabrėžia vulgarumą. O dar kitą tiesiog paverčia transvestitu.
Tai dar viena sritis, kur norėčiau tapti nuosaikesne ir rasti savo vietą tarp dviejų kraštutinumų – šeimyninės tapatybės ir tos kitos, bohemiškos. Kad esu nuobodi ir nepaliotna, man seniai ne problema. Blogiau, kad pačiai ima darytis nuobodu, mat visos suknelės giliomis iškirptėmis spintoje dulka ilgai ilgaaai…
He he he neseniai apie tai pagalvojau, irgi proga buvo:) tai va, tokia minti kazkur skaiciau. Vienas vyras pasakes, koks tai ismincius – kol nesukuriau seimos, maciau vyrus ir moteris, o dabar matau zmones. tai man tas domejimas zmonemis visai nesumazejo, bet vulgarus zmones tai kartais uzskaito kaip flirta.. bet cia jau aplinka kalta, ne as:)
Kaip dėl stiliaus ir palioto, nžn, ale turi ranką rašymui. Dažniausiai tekstai įdomūs. Tad linkiu rašyti ir gal ne tik blogui.
Dainiau, ačiū.
Jurgita, tas neatitikimas – nesusipratimas turbūt neišvengiamas, nors aš jo labai saugausi 🙂