HelluvaGirl

Grįžtam. Esu laiminga ir įkvėpta, ir optimistiška (retai nutinka). Išsiilgusi.

Kai kas mano, jog grįžimas – pripažinimas, kad padarėme klaidą išvykdami. Ne, grįžtam ne dėl to.

Pamenu, skaičiau žurnale apie porą – garsūs žmonės Los Andžele – kurie vos susiprojektavę ir sudizaininę namus viską išgriauna ir kuria kažką naujo. Žinau – kai kas ant liežuvio galo visada turi paruošęs diagnozę, bet mes truputį tokie. O jeigu be diagnozių?

Labai gerai, kad išvažiavom. Reikėjo pažiūrėti iš šalies į Lietuvą. Į save. Atsirado naujas santykis su šalimi, kurioje gimiau. Ji man dabar mažesnė ir nebe tokia reikšminga, nebe tokia vienintelė kaip anksčiau. Ir aš jos labai pasiilgau.

Pasiilgau draugų ir nedraugų. Vilniaus gatvių. Lietaus ir šalčio (o taip 🙂 ). Sezonų ir nuotaikų kaitos. Šiaulių saikingai. Netgi savo tėvų.

Pagyvenau kitoje kultūroje ir ką? Supratau, kaip man patinka Vakarai. Su savo pasirinkimais, karuselėmis, dekadansu ir tvarka. Bet dabar, regis, galėčiau įsikurti bet kur Europoje. Neliko ankstesnio prisirišimo prie Lietuvos, bet žinau, kad vienareikšmiškai noriu gyventi vakarietiškoje kultūroje. Tai mano.

Jau matau: atsiminsiu pusmetį Azijoje kaip veik nerealų sapną ir man bus malonu.

Paskutinės dienos sapne, kurį prisiminsiu.