Pirmas Pijos Gimtadienis!

by HelluvaGirl

Kepiau keksiukų su mėlynėmis. Pati. Štai, kas yra meilė, gerbiamieji… 😀

Pirma partija gal kiek per smarkiai apskrudo:

Pija beždžioniuko lygį jau pasiekė:

Visa tai vyko išvakarėse, nes esu tokia puiki pyragėlių kepėja, kuriai net su miltukais iš dėžutės reikia pasirepetuoti.

Kitą rytą, kaip per kokias Kalėdas, Pija išsyk gavo dovanų – mes su Juo padovanojome dukrai Čiaką Norisą ant arklio. Trenki Čiakui Norisui per galvą, arklys sako “ihaha”, pradeda joti, o galiausiai sustoja ir sako “tprrr”:

Seneliai padovanojo Lego. Mano Mylimas Jis, regis, labiau džiaugėsi kaladėlėmis negu Pija, nes vienu metu nugirdau: “Nu Pija, palauk, dabar aš žaidžiu…” 🙂

Išankstinė senelių dovana buvo ir batukai, su kuriais Pija sėkmingai laksto jau porą savaičių, tai šios foto kiek senesnės:

Ačiū seneliams, kad prisidėjo!

Per patį gimtadienį nutarėme eiti pas Motiną Žemę, nes Pijai ten labai patinka (matyt, gera aura), o ir šiaip malonūs žmonės. Valgykla per brūkšnelį autoservisas, Pijos vėl sulūžusį vežimuką suvirino neseniai, tai tuo pačiu, galvojam, pavaišinsim ir atsidėkosim.

Kepiau dar dvi partijas keksiukų:

Pagalvojau, kad Pija dar nelabai supras viso to gimtadienio ir jai vienas įdomesnių dalykų bus žvakutė, tai norėjau nupirkti tokią kaip šaltą ugnelę. Ir prasidėjo anekdotai: visam didžiausiam prekybcentry be geltonų pagrabinių žvakigalių neradome nė vienos gimtadieninės žvakutės… Super, manau sau. Priešpaskutinį vakarą Jis nuėjo į parduotuvės informacijos skyrių užklausti, tai chebra pasigarsino mikrofoną ir ant visos parduotuvės paskelbė žvakių paiešką. Ką sau manot – puikiausia graži žvakė atsirado per kelias minutes. Na, pas juos čia šiukšlių maišai prie pyragų sudėti, tai vargu bau galima kaltinti mus, vargšus farangus, žioplumu…

Motina Žemė laukiasi beibiuko, kuris turėtų gimti spalio pradžioje:

Bičiuliai lietuviai padovanojo Pijai lėlę, kurią kaip tik laikau rankose:

Pamačius degančią žvakutę pirmas Pijos impulsas buvo nuspirti ją koja. Skaitau, patiko 😀

Prieš rugpjūčio 26 su Mano Mylimu Juo nemažai diskutavome apie tai, ar verta apskritai ką nors daryti, išskyrus dovanas. Vienerių metų vaikas dar nesupranta nei pyragėlių, nei svečių, nei žvakučių; jis nesuriša, kad čia kažkokia išskirtinė proga. Sutinku, bet manau, kad mes, kaip tėvai, turim ir patys sau kurti tradiciją, kad tai ypatinga diena, kad tai naujas svarbus ritualas, kitaip nei antrais, nei trečiais metais galbūt nematytume prasmės stengtis. Aš pati savo gimtadienių nešvenčiu daugybę metų, bet per Pijos gimimo dieną, į kurią mes visgi įdėjome šiek tiek pastangų, jaučiausi taip, lyg tai būtų ir mano šventė. Buvo gera 🙂

Foto: Augusto Gutauto, mano.