Metai su Pija

by HelluvaGirl

Tik visai neseniai susigulėjo gimdymo patirtis. Dabar apie tai galėčiau daugiau ir įdomiau papasakoti. Žinau, kad net ir nėštumas su visa laukimo ir “dvejinimosi” patirtimi visgi buvo mano laikas, o po to…

Žinojau, kad noriu būti stipri. Nestaugti kaip kitos. Skaudėti oriai. Taip ir buvo; gal dėl to po 11 valandų oraus skaudėjimo, kuris baigėsi pakaitomis kartojamu “O Dieve” ir “O fak“, pagimdžiau Cezario operacijos metu, nes, regis, ėjau su dukra į kovą: ar aš ją, ar ji mane. Nėjau taikiai, nenorėjau būti nugalėta.

Praėjo kelios dienos, kol supratau, kad galiu ją visą liesti, čiupinėti, kad ji yra mano. Iki tol kaip su visais naujais žmonėmis – per deramą atstumą.

Klaikiai bijojau pasilikti su Pija viena. Bijojau momentų, kai Jam reikėjo į darbą. Ką darysiu, jeigu ji nenustos verkti? Dabar žiūrinėju senas nuotraukas ir matau, kad ir Jis taip pat buvo sutrikęs – tada mano sumišimas buvo toks didelis, kad niekieno kito nepastebėjau… Gal užkroviau per daug? Bet kuriuo atveju Jis buvo tikrai rūpestingas.

Dabar Pijai kalasi septintas dantis; ji pati valgo košę šaukštu; labai mėgsta vaikščioti nelaikoma už rankos ir kibinti praeivius (dažniausiai mojuoja, sakydama “ate”, kas reiškia ir “labas”, ploja rankomis arba bando atimti jų laikrodžius); moka pasakyti “mama”, “te” (tėtis), “ne”, “ten” (kai atstačiusi smakrą rodo, kuria kryptimi pageidauja būti nunešta); urzgia sakydama “niam niam”; nulipa nuo lovos; paploja sau padariusi į puoduką; išgirdusi muziką, ypač Teletabių, pradeda visaip raitytis ir vėlgi ploja; paskambinusi seneliams skaipu puola slėptis po stalu ir daryti “kukū”; dar užsidengia delniukais veidą, o atidengusi išlaužia tokią gan sunkiai nupasakojamą veido išraišką a la “Štai aš, stebuklas!”; save vadina “Pai” arba “Paju”, labai mėgsta su tėčiu žaisti gaudynių – abu laksto vienas kitam iš paskos ir riaumoja; yra susigalvojusi žavią apgavystę, kai maitinama mosteli pirščiuku pro langą, maždaug, žiūrėk, Dženifer Lopes, Dženifer Lopes!, o kai aš baisiai susidomėjusi pasižiūriu, ji klastingai ir labai patenkinta juokiasi, atseit, apgavau, apgavau!; pamačiusi, kaip mes su Juo bučiuojamės, puola bučiuoti mus abu paeiliui; duše mėgsta pati muiluotis; pamačiusi šunis tiesiog užsihipnotizuoja ir kartoja “au au”; fotografuojama mielai pozuoja; sudrausta labai demonstratyviai įsižeidžia ir ima skardžiai verkti; vis dar jaučia didelį potraukį žaisti laidais ir bambaliais, taip pat degioti lempas (bus elektrikė?); ir apskritai Pija yra linksmas ir draugiškas vaikas.

Vis dėlto smarkiai stebiuosi, kad kai kurios moterys nori vaikais sustiprinti santykius ar prisirišti kokį patiną. Vaikas santykiuose yra krizė ir, žinoma, ne vaiko kaltė, jeigu tėvai iš tos krizės neišeina drauge. Buvome tam pasiruošę, todėl tebesam kartu. Bet kad būtų lengva, nepasakytume nė vienas. Kartoju tai savo draugėms, o jos atėjus laikui pritariamai palinguoja galva.

Kita vertus, matydama, kaip kitaip Pija bendrauja su tėvu nei su manimi, imu galvoti, kad poros, “gyvenančios dėl vaikų”, ne tik teisinasi. Pijos ir Jo kitokie žaidimai, kitoks artumas, kitokios kovos. Ypač pastaruoju metu išaugo tėviškas autoritetas: labai svarbu, kad vis pažiūrėtų, kaip Pija šauniai valgo, kartais reikia, kad būtent Jis užmigdytų, ir niekas nesuteikia tokios laisvės nusibalnoti kaktą kaip tėtis. Tai atėmus, lieka visad per švelni ir pernelyg sauganti mama. Kaip daug praranda su vienu iš tėvų gyvenantys vaikai, galvoju. Ir pratempiu dar vieną krizę 🙂

Kartais atsistojam šalia ir žiūrim, kaip ji bėga. Tokia gyva ir vis dar kaip iš niekur.

Kai ji gimė, gavau tą įvairių firmų paketą su mėginukais ir bukletais. Tarp jų buvo vieno banko dovana – butelis su popierėliu viduje bei pasiūlymas gimusiam kūdikiui parašyti laišką, uždaryti butelyje ir padovanoti, kai užaugs. Po to, kai visgi nenuskendau hormonų bangose, ėmiau svarstyti, ką čia parašius. Norėjau kažką tikrai svarbaus, ką perskaičiusi daug vėliau Pija pajustų, ką aš jaučiau. Nerašyčiau “Kaip aš Tavęs laukiau” arba “Tu esi mūsų atradimas”. Tai ne nuo manęs, ne mano žodžiai. Galiausiai liko vienintelė frazė: “Aš Tave myliu”. Joje telpa ir laukimas, ir mokymasis, ir baimė, ir besąlygiškumas, viskas. Vienintelis iš tikrųjų prasmingas dalykas, tik gal kiek trumpokas laiškas išeitų.

Nerašiau. Pamaniau, geriau dažnai sakysiu.

Ir sakau.