Grįžo PMS

by HelluvaGirl

Jeigu yra laikas, kai egzistencinės krizės ima darytis banalios, tai veikiausiai link trisdešimtmečio. Na, po to, kai jau būta daugybės egzistencinių krizių.

Kad ir ši kelionė į Tailandą. Drąsus žingsnis? Laisvė elgtis kaip norisi? Ar mes iš tikrųjų laisvi žmonės, ar mes paprasčiausiai akivaizdžiau bėgame? Bėga visi. Į darbą, į vaikus, į meilužius, į tolimas keliones. Pasirinkome daugiau organizuotumo reikalaujantį variantą, kuris turi ir labai naudingų beigi įdomių šalutinių efektų: plečiasi akiratis, sutinki kitokių žmonių, būni kitoje kultūroje, išmoksti egzotiška kalba pasakyti “labas”, “ačiū” ir “dvidešimt keturi”.

Bet kas guli po visu tuo išskirtinumu? Ar ne tas pats noras pabėgti nuo savęs, nuo kažkokių ten nuvalkiotų problemų? Aš imu įtarti, kad tai visgi bėgimas, nes atradusi visus tuos naujus, akiratį plečiančius ir egzotiškus dalykus nesijaučiu kažkaip stebuklingai pasveikusi pati nuo savęs.

Klausimai liko tie patys: ką aš moku, kaip man save realizuoti, kaip save realizuojant prisidėti prie šeimos išlaikymo? Lyg ir norėtųsi daryti kažkokį meną, bet jau nutarėme, kad genija negimiau, o jeigu gimiau, tai vėloka pradėti aiškintis. Labiausiai turbūt todėl, kad nesu moteris, kuri laiminga, darydamasi kavos tirščių kaukes, pati gamindama vaikui drapanas iš naudingų atliekų ir sėkmingai racionalizavusi, jog 6 litus kainuojantis kavos puodelis yra nereikalinga tuštybė. Ergo, daugiau nori, turi daugiau ir stengtis. Savęs neatradusios menininkės nelabai turi moralinę teisę geidauti prausiklių už 80 litų, nebent jiems pačios užsidirba.

Šita mūsų kelionė dar nesibaigia, bet ji baigsis. Būdama toli nuo savo įprastos aplinkos giliai viduje, ten, kur niekas nemato, aš netapau kitokia – vis dar šiurpstu nuo minties, kad man jau 29, o aš vis dar nežinau, kuo būsiu užaugus. Ir užsidirbsiu prausikliams pati.