Grįžo PMS
by HelluvaGirl
Jeigu yra laikas, kai egzistencinės krizės ima darytis banalios, tai veikiausiai link trisdešimtmečio. Na, po to, kai jau būta daugybės egzistencinių krizių.
Kad ir ši kelionė į Tailandą. Drąsus žingsnis? Laisvė elgtis kaip norisi? Ar mes iš tikrųjų laisvi žmonės, ar mes paprasčiausiai akivaizdžiau bėgame? Bėga visi. Į darbą, į vaikus, į meilužius, į tolimas keliones. Pasirinkome daugiau organizuotumo reikalaujantį variantą, kuris turi ir labai naudingų beigi įdomių šalutinių efektų: plečiasi akiratis, sutinki kitokių žmonių, būni kitoje kultūroje, išmoksti egzotiška kalba pasakyti “labas”, “ačiū” ir “dvidešimt keturi”.
Bet kas guli po visu tuo išskirtinumu? Ar ne tas pats noras pabėgti nuo savęs, nuo kažkokių ten nuvalkiotų problemų? Aš imu įtarti, kad tai visgi bėgimas, nes atradusi visus tuos naujus, akiratį plečiančius ir egzotiškus dalykus nesijaučiu kažkaip stebuklingai pasveikusi pati nuo savęs.
Klausimai liko tie patys: ką aš moku, kaip man save realizuoti, kaip save realizuojant prisidėti prie šeimos išlaikymo? Lyg ir norėtųsi daryti kažkokį meną, bet jau nutarėme, kad genija negimiau, o jeigu gimiau, tai vėloka pradėti aiškintis. Labiausiai turbūt todėl, kad nesu moteris, kuri laiminga, darydamasi kavos tirščių kaukes, pati gamindama vaikui drapanas iš naudingų atliekų ir sėkmingai racionalizavusi, jog 6 litus kainuojantis kavos puodelis yra nereikalinga tuštybė. Ergo, daugiau nori, turi daugiau ir stengtis. Savęs neatradusios menininkės nelabai turi moralinę teisę geidauti prausiklių už 80 litų, nebent jiems pačios užsidirba.
Šita mūsų kelionė dar nesibaigia, bet ji baigsis. Būdama toli nuo savo įprastos aplinkos giliai viduje, ten, kur niekas nemato, aš netapau kitokia – vis dar šiurpstu nuo minties, kad man jau 29, o aš vis dar nežinau, kuo būsiu užaugus. Ir užsidirbsiu prausikliams pati.
Jauciuosi 100% taip pat !!! Tik vis dar manau, kad visos tos keliones nera begimas, o ieskojimas!Galu gale tos visos kankinancios mintys susiras atsakymus! save surasti labai sunku kai pradedi ieskoti… O prausiklio problema ir mane pradeda kankinti…
Aiman, ne aš viena…
Dabar su ponia Nielsen dar emergency session susiorganizavau, tai nutarėme pasiteisinti, jog 80 Lt prausiklio užtenka metams. Ne tokios jau mes ir kraugerės išeinam 😀
P. S. Labai įdomus Tavo blogas, eisiu skaityti!
[…] vilčių, idealizuoji pasaulį bei tiki, jog pavyks jį užkariaut. Bet pakanka vieno pokalbio, vieno įrašo… Ir suvoki, kad ne visada viskas klostosi taip, kaip tu nori. Jei tau tridešimt tai dar […]
Paskaitau Tavo blogą ir šįkart norisi palikti komentarą-klausimą. Kodėl taip save reikia “grūzinti”? Kodėl skaitant kyla toks jausmas, kad tarsi jautiesi neverta to, ką turi ir gali? Dėl savirealizacijos tai man atrodo, kad viskas puikiai pavyktų, jei nedėtum sau lubų “negaliu, neišeis, nepavyks”. Turbūt niekam nepaslaptis tie atvejai, kai geriausia knyga parašoma 50-ties arba paveikslai labiausiai perkami, kai tau 60 ir taip toliau ir panašiai. Linkiu, kad pms praeitų greičiau ir galėtum pasidžiaugt, ką turi ir kas dar laukia ateityje.
“Man jau 29, o aš vis dar nežinau, kuo būsiu užaugus”.
Gal kuriam klubą?
Šįryt Helluvos mergina buvo įtraukta į mano rytinį naujienų skaitymą FB. Dabar mintys sukasi galvoj, tad nutariau iškloti minti ir atlaisvinti vietą kitoms 🙂
Tavo pamąstymai ir ieškojimai savęs tolimoje šalyje egzotiški, tačiau savęs ieškojimai giliau, o ne toliau- vaisingesni 🙂 Tad nebėk nuo savęs.
Natūralūs egsistenciniai klausimai kankina daugumą moterų 30-ies, ypač suaktyvėja klausimas joms išėjus vaiko priežiūros “atostogų” (niekaip nesuprantu, kodėl vadinama atostogomis, kai dirbama 24 val per parą). Todėl neįvardinčiau šio rašinėlio kaip “grūzo”. Atėjo klausimas labai natūraliai,jis dabar laukia tavo atsakymo.
Klausimai, kurie liko tie patys… nežinau su kuo tu tareisi dėl genijų ir kūrėjų, bet manęs tame būrelyje ryškiai nebuvo. Norėjau pasakyt,tai ką ir pati žinai- rašyti tau sekasi. Tai manau viena iš meno kūrėjų profesijų, tad imk ir daryk, puoselėk ir tobulink tai, kas tau sekasi labiausiai. (Sukasi galvoje du filmai: “Nimfomanės užrašai” ir “Julie & Julia” ). Sėkmės ! 🙂
P.S. Savęs neatradusios menininkės, kaip tik turi teisę gauti krūvas prausiklių, nes menininkėms atradusioms save, prausiklių nebereikia, jos tenkinasi kavos tirščiais 😀 (Juokauju, prausiklių reikia VISOMS ! 🙂
Miela Kristina, pasaulio ir įvairių kultūrų pažinimas yra didelis džiaugsmas ir privalumas. Savęs pažinimui skirtas visas gyvenimas, tai iš tiesų yra gal būt svarbiausias ir rimčiausias darbas,( bet nepažinsi savęs, kai įkyriai to norėsi, tai atsiskleis, kai labiausiai nesitikėsi)
Dauguma yra laimingi, tiesiog gyvendami paprastą gyvenimą.
Paskaičiavau: aš išleidau 100 litų šampūnui L’oreal superdruper hair repair. Talpa – 1,5 litro. Naudosiu nu gal 2 metus 😀 Nusipirkau 100 LTL kainuojančią pemzą kulnams. Jai jau 2. Dildė – 80 LTL, jau 2 metai, žnyplutės 100 LTL – garantija joms 10 metų. Plaukų džiovintuvas už 250 LTL, bet jam jau 6… Niekas negenda, nelaužo nagų plaukų ir su visomis tomis priemonėmis galiu be speco pagalbos normaliai “apsidrožti” ragučius ir nagučius…. Taigi susitaupo realiai ir dar ta prasme, kad mano nervų sistema dėl to kur kas puikiau veikia ir todėl aš nekainuoju mokesčių mokėtojams (nes nelaiminga moteris=ligota moteris).
Paskaičiau šį įrašą ir kažkaip susimąsčiau, kad esu labai panašioj padėty… Tik man jau per trisdešimt, esu vaiko priežiūros atostogose su antru mažyliu, ir taip pat galėčiau save pavadinti “savęs neatradusia menininke” … Hm, dar viena pretendentė į klubą 🙂 Žinau tik, kad svarbiausia yra daryti “baby steps” link savo įsivaizduojamo tikslo, ką ir bandau vis nusitverdama teptuką, tik katastrofiškai trūksta laiko… Vis guodžiuosi, kad dar turiu metus ir septynis mėnesius tobulėjimui ir apsisprendimui ką daryti toliau, nes į senas vėžes oi kaip nesinori grįžti… Manau ir tavo blogas yra vienas iš tų “baby steps”… Kažkodėl užsikabinau kai laukiausi… nors visai nesidomiu mada, bet patinka tavo rašymo stilius… 😉
Man irgi patinka tavo abu blogai, nors visai nesidomiu mada. Kai jau buvau kelis menesius paskaitinejusi, supratau, kad man, kaip moteriai, tikrai rupi ir ta mada. Nebereikia eit i pardes – galiu uzeit pas tave – ir pasijust moterim…
Man irgi 29. Bet as dziaugiuosi atradusi save! Ir prausikliais pasitenkinu pigiais…
Rasyk, Kristina, rasyk – ta geriausia, ka tu moki!
Dar viena Kristina, jaučiuosi labai įvertinta, kad skaitai 🙂
Tikrai, daugiausia laimi tie, kurie daro tuos baby steps ir labai nesikoncentruoja į diiidelį rezultatą. Dažnai juk maži mieli pomėgiai išsivysto į tikrai patinkančią veiklą, o ne nuolatinis savęs kalimas prie sienos, kaip čia rasti gerą darbą, kuris patiktų.
Vita, ačiū, kad vis nepraleidi progos paskatinti ir pasakyti komplimentą! 🙂