HelluvaGirl

Antra diena Bankoke. Tiek šokinėdami iš vieno lėktuvo į kitą, tiek pačiame Bankoko oro uoste, o paskui ir važiuodami autobusu į Banglumphu, turistų Meką,  bandėme įsijausti į tai, kad apskridome pusę pasaulio, o dabar esame ČIA. Kad pusantro mėnesio planavome šitą avantiūrą, o mintimis gerokai prieš atvykstant gyvenome, kur jokių plius devyni. Bet vis tiek sunku suvokti. Toks jausmas, lyg būtume atvažiavę į Palangą ar į Šiaulius. Paros trukmės kelionė staiga nusibraukė ir iš autobuso Banglumphu išlipome į tikrą pragarą. Oras kaip šlapimo, išmetamų dujų ir kepamo maisto  troškinys. Beje, veikiausiai skamba baisiau nei yra iš tiesų, nors viskas priklauso nuo požiūrio, kaip visada 🙂

Smagu niekur neskubėti. Kadangi Tailande jau buvome, esame lankę daugmaž visas turistines vietas. O šįkart laiko sau davėme daug, tad nepuolėme lakstyti po visą miestą. Jau vakar supratę, kad su vaikjuoste Piją nešiotis bus kančia ir jai, ir mums (ir taip karšta, o dar prie kūno…), šiandien išsiruošėme į čainatauno turgelį ieškoti vežimuko – skėtuko.

Karštis… Neturime termometro, bet gal taip ir geriau 🙂 Nuolat duodu Pijai vandens, kad nedehidratuotų, teplioju kremu, kad nenudegtų – kaip ir viskas, ką galima padaryti, nors aš imu įtarti, kad Pija lengviau pakelia karštį negu mes. Na, ji šiek tiek apdujusi, bet kenčiantis vaikas nesivaipytų praeiviams ir nekaišiotų jiems liežuvio 🙂

Beje, apie praeivius. Dar prieš kelionę teko skaitinėti, jog tajai labai mėgsta farangų (užsieniečių turistų) vaikiukus, bet tai, kas vyksta dabar, yra kiek daugiau nei galėjome tikėtis. Pasirodo, Tailande nereikia būti Angelina Jolie. Pakanka būti kelių mėnesių kūdikiu, ir kiekvienas, eidamas pro šalį, aikčios, tampys už rankovės savo draugus, rodys pirštu, visi prišoks, čiupinės, glostys, guguos, juokins, norės imti ant rankų… Boy or girl? What month? What her name? Oooh! Hello baby!

Čainataune skėtukai nepatiko, tad nuvažiavome į vieną iš prekybos centrų Bankoko centre – ten pirmąkart pamatėme ir tų kitų žmonių. Turistinėse vietose, ypač Khaosan rajone, labai daug gatvės prekeivių, kurie dažnai lieka miegoti ten, kur dirba – tiesiog ant asfalto. Kavinių personalas, visokio plauko pardavėjai, tuk-tukų vairuotojai yra gerai nusiteikę, bet ne patys švariausi žmonės. O va centre jau atsirado ir švarkelių, ir stilingų batų, ir inteligentiškų veidų.

Radome ir vežimėlį. Labai tikimės, kad šiąnakt Pija neklyks iki antros nakties kaip vakar, nes paguldėme į specialią Samsonite kelioninę palapinę, kuri nesisupa…

Daug valgėme 🙂 Galvoju, kad Tailande yra įvairaus maisto, kai kuris yra man per aštrus, bet neskanaus ragauti neteko. Deja, negaliu šveisti visko iš eilės dėl Pijos. Beje, kalbant apie jos alergiją – aš jau tapau gyva legenda… Paskutinis vizitas pas pediatrę: kalbamės, kur važiuosim, kokių vaistų imti, ką valgyti, kad vaiko nebertų. Mano Mylimas Jis ir sako: ten yra daug jūros gėrybių. Gydytoja: oi, su jūros gėrybėmis atsargiai! Jau buvo čia tokia viena mama, kur turėdama kelių savaičių kūdikį užvalgė sušių, tai atvežė čia vaiką pūslėtu veidu, iškart į ligoninę siunčiau.

Žiūrim į ją ir laukiam, kada susivoks, bet ji nesusivokė, tad mes tyliai nulenkę galvas žvengėm į ūsą. Ir išaiškink senolei, kad vaikui šakės buvo ne nuo žalios žuvies, o nuo karvės pieno…

Rytoj tikriausiai važiuosim į Lumpini parką. Tai tokia vieta, kur žmonės susirenka, pasileidžia muziką ir šimtais sportuoja kartu. Galima plaukioti ežere su fontanais, vaikštinėti – labai gaivu palyginus su triukšmingu Bankoko judėjimu.

Bananizacija prieš miegą 🙂

Foto: mano, Augusto Gutauto.