Apie vaikų darželį

by HelluvaGirl

Ne, Pijai darželis nesurastas. Norėčiau ją leisti į Valdorfo sistemos daržą, tad susiradusi vieną iš kelių Vilniuje esančių, kuris turi dvi Valdorfo grupes, nutariau užrašyti Piją. Nuvykę pabendravome su direktore, kuri ilgesnę laiko dalį pražiūrėjo į atidarytą stalčių nei į mus, pamekeno kažką apie tai, kad yra eilė, kad tėvams reikia į kursus (viską jau žinojau pati), ir nuvedė supažindinti su auklėtoja. Mintyse sukosi supermamų atsiliepimai apie “dovanėles”, kurių neatsinešėme.

Įeinant į grupę (ar kaip ten vadinasi ta patalpa) į paširdžius kirto kvapas. Niekada nepamiršiu to kvapo. Spėju, man buvo treji, kai motina nuvedė į nepažįstamą vietą, kur kilome laiptais, o sienos buvo išmuštos šaltomis plytelėmis. Ir ten buvo tas kvapas. Kartais jį pajuntu ligoninėse ir kitose vengtinose įstaigose. Taigi, nuvedė mane pas kažkokią bobą (tai buvo auklėtoja), sakė, pažiūrėk, kokie paveikslėliai ant sienų, ir pabėgo. Po dviejų savaičių, kai nuo ašarų trynimo ant žandų po akimis man jau buvo atsiradę šašai, auklėtoja pasikvietė tėvus ir pasakė, kad norėdami turėti sveiką vaiką į darželį manęs turėtų nebeleisti. Veną saulėtą dieną atvažiavo močiutė, ištraukė mane iš lovos, kur versdavo eiti pogulio, ir aš buvau išgelbėta.

Bet to kvapo niekada nepamiršiu.

Na, čia mano darželio istorija. Šiaip tikiu, kad vaikams socializacija į sveikatą, todėl norėčiau, kad Pija darželį lankytų.

Žodžiu, auklėtoja pirmą akimirką pasirodė visai nieko. Keistoka šukuosena, nulis makiažo, didelės rimtos akys, viskas gerai. Prisėdome prie stalo, aplinkui zujo vaikai, kurie kartais mus pertraukdavo ir moteriškė eidavo spręsti jų reikalų. Pradėjome kalbėtis ir įspūdis ėmė sparčiai keistis. Ne tiek dėl tos moters asmenybės. Tiesiog pasijaučiau kaip Kristina iš Vilniaus, kuri bando įgyvendinti pašėlusią idėją gauti vietą pirmoje eilėje Niujorko mados savaitėje. Taip, į eilę mus užrašė – tik prieš mus dar trys vaikai nebepaklius 2012 metais nė į vieną Valdorfo grupę tame darželyje. “Nebent kurie nors tėveliai nelankys kursų ir bus išbraukti.” O potekstė tokia, maždaug, “jums nėra prasmės čia grįžti, skambinti, nes pakliūti neturite šansų”.

Suprantama, darželiai ne guminiai. Bent kiek specializuotos sistemos grupės – juo labiau. Visgi smarkiai išmušė iš vėžių mandagus tekstas ir jam visiškai prieštaraujantis tonas, kuris bylojo, kad į šį klaną jau yra apsčiai kandidatų. Man būtų buvę žymiai priimtiniau, jeigu ji būtų tiesiai šviesiai pasakiusi, kokia situacija, ir nevyniojusi į vatą. “O kodėl norite būtent į Valdorfą?” “Na, jūs, kaip dar labai mažai žinantys apie šią sistemą…” “Yra labai daug senbuvių tėvų” ir panašios frazės privertė pasijusti taip, lyg prašyčiau išmaldos.

Blogiausia, kad, kiek galiu spręsti iš pažįstamų žmonių patirties, tas pats nutinka praktiškai visuose valstybiniuose daržuose. Bjauru, kai paklausa didesnė už pasiūlą – tada galima išsikalinėti, kaip tik nori. Tai puiki verslo niša, tikiuosi, kad ateis laikas, kai ikimokyklinio ugdymo įstaigos stosis ant blakstienų dėl kiekvieno vaiko.

Beje, šiame darželyje Valdorfo grupės lankymas kainuoja stebėtinai pigiai. Pusė mėnesinės sumos surenkama, kaip Jis sako, nelegaliai: auklėtoja papasakojo, kad be nustatyto mokesčio “tėveliai savo iniciatyva surenka antra tiek, bet mes į tai nesikišame”. Plius vienkartinis stojimo mokestis. Jis sako, kad šią vietą kas nors anksčiau ar vėliau užrauks, nes tokie dalykai, kaip dalis “juodo” atlyginimo darbuotojams per visokias “savanoriškas rinkliavas” yra nelegalūs ir diskriminuojantys. Na, šito aš nežinau. Žinau tik tiek, kad Pija darželio neturi ir veikiausiai neturės. Jau dabar skambinėjantis dėl pokalbių išgirdusios, kad vaikui yra pusmetis, darbuotojos numykdavo, neva, dar ne per vėlu, bet suskubkite. Ką ten kalbėti po pusmečio ar metų.

Tiesa, yra dar vienas kitas privatus daržas. Kodėl galvoju apie privatų? Nelabai įsivaizduoju, kaip vienas ar du žmonės gali tinkamai pasirūpinti 30 vaikų. Norėčiau, kad Pija lankytų ugdymo įstaigą, kurioje jauku, auklėtoja neateina į darbą pachmielna ir neleidžia vaikams tūlike užpakalio nusivalyti, kur grupėje tiek vaikų, kad kiekvienam užtenka laiko ir dėmesio, kur nesišypsoma išskirtinai tiems tėvams, kurie nemenkai “dovanoja”, kur ne gatvinis, bet ir ne elito kontingentas. Tačiau, matyt, esu trenkta blondinė su ženkliai per dideliais lūkesčiais.