Apie pyktį ant vaiko
by HelluvaGirl
Visos jau turinčios vaikų motinystę pažįsta kitaip nei dar tik fantazuojančios apie krykščiantį rausvą kūdikėlį, su kuriuo galima žaisti saulės atokaitoje apsirengus Ralfo Lorano drabužiais (ar kaip ten svaigo Bridžė Džouns). Faktas, kad pasitaiko momentų, kai savo stebuklėlius (supermamos taip vadina kūdikius) žiauriai knieti sumūryti į sieną arba šveisti per balkoną (jeigu skaito vaikų teisės, tai aš čia perkeltine prasme). Nežinau, kaip kitos, bet aš jau turiu vieną atgailos istoriją.
Prisimenu, kai ištisą dieną tūsinausi su vaiku, jau pusdienį žiūrėdama į duris (kada Jis grįš?..), o Pija niekaip nenusiramina, verkia ir verkia. Aš ir vienaip supu, ir kitaip nešioju, ir trečiaip vežioju, kol galų gale riktelėjau: “Kas tau yra?”
Ji vežimėlyje akimirką sustingo, o paskui taip graudžiai patempė lūpytę, kad aš vos neapsižliumbiau pati. Iškart pradėjau glostyti ir švelniai kalbinti…
Žinot, kas buvo? Jau kitą sekundę ji plačiai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane tokiomis pasitikinčiomis akimis, su tokiu lūkesčiu, kad man vos neplyšo širdis. Kaip žmogus gali taip greit atleisti? Pasiėmus ilgai ją nešiojau ant rankų ir nenorėjau paleisti.
Po to karto pavyksta vienaip ar kitaip susitvardyti, stengiuosi nenukreipti į ją savo blogų emocijų. Geriau jau įsikąsti vežimėlio rankeną.
Tada labai aiškiai pajutau, kad niekas nedingsta. Kiekvienas pasakytas žodis, gestas, intonacija – jie lieka. Net jeigu vaikas pamiršta. Niekas nedingsta, tai kažkaip įsispaudžia mūsų gyvenime, bendravime, tame, kokie esam.
Tikrai nemėginsiu pretenduoti į tobulas motinas, kurių vaikai paskui bijo ne taip koją pastatyti, bet visgi. Būdama posovietinių auklėjimo metodų produktas noriu paeksperimentuoti tolerancija, liberalumu, pozityvumu, kad Pijai, mokykloje gavusiai iš elgesio trejetą, nesukiltų temperatūra ir ji nebijotų grįžti namo. Bet čia jau platesnė tema.
Kaip bebūtų, vaiko sukeliamo nuovargio, neišsimiegojimo, susierzinimo nepalyginsi su bad hair days – tai daug blogiau: visąlaik esi stebimas, atsakingas, o tuo momentu, kai labiausiai norisi užsitraukti antklodę ant galvos, dažniausiai nėra kaip. Kol kas dar nežinau, koks receptas čia padėtų. Ar jis egzistuoja? Tikiuosi, kitaip Pijai užaugus vežimėlis liks nukramtyta rankena.
kažkaip pamąsčiau dabar, kad nu tėveliams vis vien sunkiau, todėl tvardykis. :)))
Kodėl tėveliams sunkiau?
Aš dar neturiu vaikų ir nesvaigstu, kad juos turėti žiauriai smagu.
Nes galima sakyti užauginau savo sesę bei suvokiu, kaip kartais tie stebuklėliai gali išvesti iš kantrybės, o paskui nori skradžiai į žemę prasmegti, jog nesugebėjau susitvarkyti su savo blogom emocijom.
Ir aš iš mokyklos eidavau koja už kojos, kai gaudavau iš elgesio 4, pernkiabalėje sistemoje…
Kiek žinau, gimus kūdikiui pas mamas natūraliai gamtiškai susiformuoja ale kažkokie ištvermę stimuliuojantys hormonai, nervai ar panašiai. Jos neįtikėtinai sugeba nemiegoti visą naktį ar savaitę, valgyti džiuvėsius ir gaminti daug pieno, nešioti kūdikį rankomis be raumenų valandų valandas ir t.t. O pas vyrus viso to nėra ir jei jie grįžę iš medžioklės būna priversti pakeisti mamą, jiems tam reikia išnaudoti dvigubai daugiau nenatūraliai išeikvojamos energijos, kas psichologiškai darosi nepakenčiama ir išsekina, ir todėl dažnai mamos randa tėvelius miegančius šalia dar labai budrių vaikučių. 🙂
patiko Laisvio komentaras apie mamas herojes 🙂 🙂 🙂
Laisvi, dėl krūvio tėčiams pritariu. Bet lyginti, kam labiau nepasisekė, yra neprasminga. Niekas čia nelaimi.