Apie pyktį ant vaiko

by HelluvaGirl

Visos jau turinčios vaikų motinystę pažįsta kitaip nei dar tik fantazuojančios apie krykščiantį rausvą kūdikėlį, su kuriuo galima žaisti saulės atokaitoje apsirengus Ralfo Lorano drabužiais (ar kaip ten svaigo Bridžė Džouns). Faktas, kad pasitaiko momentų, kai savo stebuklėlius (supermamos taip vadina kūdikius) žiauriai knieti sumūryti į sieną arba šveisti per balkoną (jeigu skaito vaikų teisės, tai aš čia perkeltine prasme). Nežinau, kaip kitos, bet aš jau turiu vieną atgailos istoriją.

Prisimenu, kai ištisą dieną tūsinausi su vaiku, jau pusdienį žiūrėdama į duris (kada Jis grįš?..), o Pija niekaip nenusiramina, verkia ir verkia. Aš ir vienaip supu, ir kitaip nešioju, ir trečiaip vežioju, kol galų gale riktelėjau: “Kas tau yra?”

Ji vežimėlyje akimirką sustingo, o paskui taip graudžiai patempė lūpytę, kad aš vos neapsižliumbiau pati. Iškart pradėjau glostyti ir švelniai kalbinti…

Žinot, kas buvo? Jau kitą sekundę ji plačiai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane tokiomis pasitikinčiomis akimis, su tokiu lūkesčiu, kad man vos neplyšo širdis. Kaip žmogus gali taip greit atleisti? Pasiėmus ilgai ją nešiojau ant rankų ir nenorėjau paleisti.

Po to karto pavyksta vienaip ar kitaip susitvardyti, stengiuosi nenukreipti į ją savo blogų emocijų. Geriau jau įsikąsti vežimėlio rankeną.

Tada labai aiškiai pajutau, kad niekas nedingsta. Kiekvienas pasakytas žodis, gestas, intonacija – jie lieka. Net jeigu vaikas pamiršta. Niekas nedingsta, tai kažkaip įsispaudžia mūsų gyvenime, bendravime, tame, kokie esam.

Tikrai nemėginsiu pretenduoti į tobulas motinas, kurių vaikai paskui bijo ne taip koją pastatyti, bet visgi. Būdama posovietinių auklėjimo metodų produktas noriu paeksperimentuoti tolerancija, liberalumu, pozityvumu, kad Pijai, mokykloje gavusiai iš elgesio trejetą, nesukiltų temperatūra ir ji nebijotų grįžti namo. Bet čia jau platesnė tema.

Kaip bebūtų, vaiko sukeliamo nuovargio, neišsimiegojimo, susierzinimo nepalyginsi su bad hair days – tai daug blogiau: visąlaik esi stebimas, atsakingas, o tuo momentu, kai labiausiai norisi užsitraukti antklodę ant galvos, dažniausiai nėra kaip. Kol kas dar nežinau, koks receptas čia padėtų. Ar jis egzistuoja? Tikiuosi, kitaip Pijai užaugus vežimėlis liks nukramtyta rankena.