Kas yra dirbantys žmonės ir kaip atrodo sėkmė
by HelluvaGirl
Atsitiktinai pavarčiau “Psichologiją TAU” ir aptikau straipsnelį apie darbuotojų motyvavimą, įmonės politiką, kuo vadovai gali paskatinti komandą arba, atvirkščiai, kas priverčia darbuotojus nuleisti rankas ir kelti sparnus. Žodžiu, vienas iš daugelio rašliavų apie karjerą, bla bla.
Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.
Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…
Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.
Foto: quickpurchase.co.uk
hell yeah baby!!!!!!!!!!
…o zinai, gal ir gerai, kad nerandi ten saves. As apie ta pati pastarosiom dienom galvoju. Galvoju, kad keista, kad kai ateinu i ofisa visa issisiepus zmones ziuri i mane keistai, kai i savo human recourse tetos skambuti atsiliepiu ir bunu paklausta why are you so happy, tikrai turiu susilaikyt neatsakius, kad oh sorry, i think i am overdosing on prozac 🙂
Darbo suvokimas yra isties idomus reikalas, kai pagalvoji… Bet isties tai tik vienas kampelis…
Ev, aš apie “kampelį”, kuris eskaluojamas žiniasklaidoje. Tai tam tikras spaudimas, nes žmonės, neatitinkantys to aprašyto abrozdėlio, jaučiasi arba nesėkmingi, arba visai neegzistuojantys.
As suprantu apie ka tu, as apie tos ziniasklaidos eskalavimus ir ju pasireiskima gyvenime 😉
Statybininkus motyvuoja degtinė, todėl straipsnius apie tokį darbą dažniausiai reikia skaityti skiltyje “Nusikaltimai ir nelaimės” 🙂
😀
Gerai atrodyti reikia vakarėlyjeir gurkšnoti visokiausius viskius, tai to ir linkiu!
Mes čia apie darbą, Laisvi 😉
Labai pritariu:) is tiesu sekme dazniausiai pas mus matuojama pinigais, uztenka paziuret ir “elito” vakarelius, ten nebus talentingu aktoriu, mokytoju, rasytoju. Tai manau yra labai posovieines erdves dalykas… Nes nu kostiumai gi yra darbo zmoniu uniforma, o tai nera nei sekmes nei talento pozymis. Bet pas mus buti mases dalimi dar yra didele vertybe ir siekiamybe.
Jurgita, teisingai.
Aš prie uniformų nesikabinėju, tik sakau, kad kalbant apie karjerą ir sėkmę kažkodėl vizualiai pasitelkiamas tik vienas tipažas, vienas segmentas.
Jo, jautrios mūsuose temos: darbas ir “aukštasis”. Patys save dar galime pateisinti, bet purslodami teisiame kitus (turėjo tiek galimybių, o TIK elektriku tedirba), jau nekalbant apie vaikų prievartavimą mokslų tema (kas tu būsi “nebaigęs”?) Užtat nėra pas mus normalios, savimi pasitkinčios, savo teises ginančios ir savo darbu besididžiuojančio darbininkų klasės. Niekada nepamiršiu draugės, kuri įsimyėljo tokį vaikinuką – jis buvo fainas, gražus, smagus ir nekvailas. Kokių 22-jų metų. Niekur nesimokė, o kai klausdavom, ką veikia, sakė: “Aj, su interjero dizainu mes ten biški”… O paaiškėjo, kad ji su draugu remontuodavo butus. Ir tą darė gerai. Tai jūs man pasakykit, ar va ne tokios knygelės apie karjerą dėžutėje jam įvarė kompleksą?
Dariau cia neseniai studentu apklausa savo tyrimui visoje Lietuvoje. Isaiskejo, kad didziausia vertybe yra “statusas”, auksto posto uzemimas, buvimas svarbiu. Va taip va. Mums formuojamas “sekmingos visuomenes” ivaizdis, o mes tikime viskuo, ka sako telikas ar zurnalai. Turime tai, ko nusipelneme. Belieka tiketis, kad atsiras individu, turinciu skirtinga poziuri ir, deja, pasiryztanciu kovoti su ejo malunais. As uz juos.
reikia skaityt knyga ‘Ka zmones dirba visa diena’ 😉
turint noro ir galimybiu, manau, verta demesio knyga: M.B. Crawford “Shop Class as Soulcraft: An Inquiry Into the Value of Work”.
Taip, visiškai teisingai. Ir dar pastebėjimas – netalentingi ir standartiniam skaitytojų požiūriui pataikaujantys žurnalistai beigi redaktoriai, taip parenkantys foto straipsniui… O dar dirba žurnale apie psichologiją, et…