Ššš…
by HelluvaGirl
Guliu lovoje su gana keista kompanija. Šalia miega Pija, ant paklodės pūpso arbatos puodas, iš kurio beveik niekada negeriu, ir TYLA.
Tyla… Netgi pradedu girdėti savo pačios mintis. Norėčiau parašyti apie naujus drabužius, ką tik atrastą svajonių butiką, bet nėra energijos.
Nors miškas dar žalias, lauke kvepia žiema. Ne žinau, bet įsivaizduoju – lauke nebuvau kelias dienas (Pijai per lietų nelabai gerai), o pastaroji kelionė į viešojo maitinimo įstaigą baigėsi 1,5 valandos važinėjimu po vakarinį Vilnių su klykiančiu vaiku – ji niekaip nenorėjo užmigti, tad teko grįžti namo ir nusitraukti bergždžiai apsitemptus džinsus.
Jaučiuosi vieniša. Sumažėjo pieno, man atrodo. Ir tos tylos taip mažai, kaip maisto, kurį dar galiu valgyti. Kaip laiko jam pasiruošti.
Užvakar supratau, kad dar nesakiau Pijai “aš Tave myliu”. Tai vakar jau pasakiau. Ji atpylė man ant peties atsakydama.
Viskas bus gerai. Viskas bus.
Darsyk komentuodama tai, ka parasai, jauciuosi lyg reiskianti savo nuomone apie kosmines raketas(o tai reiskia, kaip supranti, kad apie tai nelabai nutuokiu), bet suprantu, kad netiketai viena ryta tu suvokei: oba, esu …. mama! Ir kad tas rytas netiketai apverte gyvenima aukstyn kojom, ir kad dienu buna visokiu, ir kad jau nebegalit taip paprastai kazko planuoti, nes Pija visada turi savu planu… Meiles, kantrybes, ir nauju atradimu!
Ačiū, Lota. Iš tiesų mano “virtimas mama” yra palaipsniškas 🙂 Bet tikrai ne visą laiką rožinis su fosforinėmis žvaigždutėmis.
Pija visada turi savų planų – well said 😀
Ech, Pijos mama:)
Lota, net ir turedama patirties apie visa reikala, neka tegaliu pasakyti… Visoms skirtingai ir kitaip, ir labai asmeniskai… As kokius metus jauciausi kazkur, kazkokia, tarp to ir ano, nei taip nei anaip. Matyt, laiko reikia, kol viskas susiguli (bent jau truputi susiguli iki kito naujo danties, naujo kasnio, naujos israiskos, naujo garso). Bet nemanau, kad tai blogai. Juk visi isjautimai ir isgyvenimai daro is musu tuos zmones, kuriais esame. As sveikinu, Kristin, tavo satyrini poziuri i viska – labai sveikai nuteikia :))))))))
Ironija, cinizmas, sarkazmas ir satyra gelbsti žmones nuo savižudybių ir kartais onkologinių ligų.
Na ne, gal ne tiek cinizmas ir sarkazmas, kiek sveikas humoro jausmas. Va tuoj pacituosiu…
“Visa, i ka mes ziurime per daug rimtai, daro mus priklausomus”. S.N. Lazarev. Amen:)
Bliacha, būta nutolta nuo Esmių Esmės, man regis, ibo aš į VISKĄ žiūriu per rimtai, man rodos.
Išskyrus vazonines gėles.
pirmą katą čia (ieškojau puseseres mergytei vežimėlio:D ir stebuklingasis google išmetė tai ..), bet smagu, kad neranu savęs graužimo bei nevisavertškumo… viskas yra ir turi buti naturalu… dabar yra laikas kai TU esi labiausiai reikalinga Pijai, o ji Tau:) Džiaukis, nes tai netruks amžius, bet šitos akimirkos pačios artimiausios, kad ir kaip sunku atrodytų…
hmm… i vazonines geles? Kodel? Vienu zodziu, R ismaste, kad kadangi pas mus miegamajam miegam mes visi trys ir dar mano orchideja, tai nakti kambary kvepuoja 4 zmones ir jam nebelieka oro… Nezinau, kaip spresim sia dilema.
Labai patiko man ta mintis apie humoro jausma, Lota. Reikes prisiminti 🙂
kad kadangi… (per ankstus rytas man dar)
Sedula, kažkaip įstrigo Tavo žodžiai apie tai, kad šiuo metu esam pačios artimiausios ir kad laikas tai vertinti yra būtent dabar. Daug apie tai galvoju. Juk tikrai.
Viskas bus visaip, ir gerai, ir nelabai, bet bus tikrai 🙂 Mėgaukis savo akimirkomis su Pija, kol ji dar negali tam pasipriešinti 🙂 Nes nespėsi net mirktelti ir prasidės “Mama, neturiu laiko, einu žaisti/su draugais/kinas/berniukas/pamokos ir pan.
Jei kada keliausi pasivaikščiot po senamiestį, duok žinot, labai smalsu jūsų grožį pamatyt, o aš dabar turiu DAUG laisvo laiko 🙂
Milda, puikiai – mes dar neseniai Barselonoj vakarieniavom, Augustas sako, gal paskambink, bet pagalvojau, kad neturėsi laiko 🙂 Dabar žinosiu.