HelluvaGirl

Aš nežinau, ar man yra pogimdyminė depresija, bet galiu pasakyti tik tiek: ašaros upeliais pasilieja išsyk atsidarius spintą.

Kai pirmąkart tai padariau be pilvo, mane ištiko šokas.

Iš pradžių sėdėjau ant sofos įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką ir balsu klausinėjau: “Kur mano drabužiai? Kur jie? Kur?” Tada Jis ir pasakė. Pasirodo, nėštumo metu išparceliavau prie konteinerio visus savo rūbus. Bet kaip? Juk kažkas buvo? Visko tikrai neatidaviau labiau vargstantiems? Kažkas juk turėjo likti? Hm.

Štai, ką užsisakiau ASOS išpardavime:

Prie storo šilto megztinio (baigiu nusimegzti) ir kerziukų. M?

Prie švarko ir aukštakulnių. Arba dar kaip nors.

O čia geros mergaitės marškinukai:

All in all gėlytės ir uogytės. Patraukė kaimietiškas stilius. Galvoju apie Airijos kalvas. Ir viskas atsisagsto viršuje – tai esminis reikalavimas norint, kad mobilusis pieno fabrikas sėkmingai veiktų bet kur ir bet kada.

Ir dar. Atsitiko stebuklas.

Kol kas Pijos vizitacijų sezono neatidarėme, bet porai trumpam iš užsienio grįžusių draugių padarėme išimtį. Tik pažiūrėkite, ką man padovanojo Indrė:

Les Tropeziennes, šiandien man jau spėję nutrinti pūsles 🙂 Na, bet toks krikštas įvyksta su kiekvienais batais. Kai užgis, galėsiu lakstyti kaip su sportbačiais. O bet tačiau jie nuostabūs: ir zomša, ir bronzos detalės, ir tobula forma, ir šokolado spalva… Be to, Indrė netgi priderino jų spalvą prie Pijai dovanotų šliaužtinukų aplikacijos 😛 Ai laik! Šiek tiek primena tuos žalius lubutenus iš mano wishlist’o – galime ramiai dėti paukščiuką.

Kaip gera gauti dovanų batus… Mmm 🙂

Foto: asos.com, mano.