26tos savaitės pabaiga…

by HelluvaGirl

Dar neseniai beviltiškai kėliau klausimą, kodėl vai kodėl Dievas davė 9, o ne 6,5 nėštumo mėnesių. Dabar jau žinau kodėl: kad pasidarytų giliai dzin, koks bus vaiko vardas, ar jis derės prie pavardės, kokio briando smėlinukus labiau verta pirkti, ar derinti juos prie savo garderobo spalvų ir ypač ką apie visa tai mano giminaičiai.

Meškėju. Nuotaikų kaitas iš pradžių pakeitusi neįprasta ramybė dabar virto totalia apatija. Tiesiog noriu, kad visi atsiknistų, nes nuolat jaučiuosi išsekusi. Baisiausia, kad nieko neveikiu, o nuovargis klaikus.

Svorio lyg ir nepriaugau žvėriškai, bet tas pilvas, regis, tuoj žeme ims vilktis. Aš nesuprantu, tiesiog nebesuprantu, kaip galima rinktis būti storam – šiaip gyvenime. Ėsti belenkiek nesąmonių, teisintis “lėta medžiagų apykaita”, paskui pūškuoti, nepasivilkti, prakaituoti… Man iki mano gyvenimo svorio rekordo dar liko kokie 4 kg, bet jau nepamenu – negi jaučiausi taip baisiai?

Aišku, tada nebuvau nėščia. Dabar diafragma jau maždaug ties kaklu, ką suvalgai – atrajoji, beibiukas beveik nuolat treniruojasi K1 rungtynėms (tiesa, tai vis dar malonu, net kai jis tai daro paryčiais).

Nematau prasmės kažką daryti. Va tik paskaityt įstengiu. Norėčiau užmigti 3 mėnesių miegu ir atsibusti nuo sąrėmių.

Bet vis tik gerai pajusti, kas tas nėštumas. Niekas šito nepapasakos. Net aš.