22tra savaitė. Pramušinėja Alisos sindromas

by HelluvaGirl

Jau norėčiau, kad vaikas gimtų. Su tuo nėštumu, regis, viskas aišku: buvo baisių laikų, db jau ramu,  tai sunku patikėti, kad tos ramybės, tik su krepšu ant pilvo, dar teks atbūti tiek pat laiko.

Pasakiau ir pagalvojau. Man atrodo, man atsibodo būti su pilvu. Ir tai gan juokinga primetus, kad jis tik ima matytis… Bet kartais paglostau savo D&G (Dariaus ir Girėno) apdraskytus šortukus, atsiklaupiu prie mylimų (netaisyti į “mėgstamų”) aukštakulnių… Man norisi, kad viskas būtų atgal kaip buvę, tik vaiką, žinoma, norėčiau pasilikti.

Ech. Magija. Ar aš galėsiu būti gera mama, jeigu pati mąstau kaip vaikas stebuklinės pasakos butaforijoje? Niekas nebus kaip buvę. Tik stengiuosi tuo savęs per daug nešiurpinti. Ateis laikas ir pašiurpsiu. Be to, gal galima pasilikti ką nors ir iš anų laikų? Gabalą neatsakomybės torto? 🙂

Ar aš dar galėsiu ką nors daryti vien dėl to, kad taip noriu? Ką nors spontaniškai pirkti? Nieko neveikti? Ar turėsiu laiko būti gražia? Būti egoistiška?