Kai negalima mylėtis

by HelluvaGirl

Šią savo liūdną prakalbą pradedu šūkiu: “Žmonės, mylėkitės, kol galit!”

Sunkiuoju būdu įsitikinau visiems laikams, kad seksas yra lb svarbus. Tai psichinės sveikatos laidas ir būdas dviese po vienu stogu likti vyru ir moterimi, o ne broliu ir seseria.

Taigi. Du seksai per du mėnesius.

Mano placenta veikiausiai ne iš tų, kurios vadinamos “migruojančiomis” (na, iš pradžių prisitvirtina gimdos dugne, o paskui nukeliauja aukščiau, kur mažesnė rizika nuo įvairiausios kilmės vibracijų jai atsidalyti, t.y. man persileisti). Ji vis dar žemai ir aš esu pasmerkta sapnuoti vaizdingus erotinius sapnus, kuriuose po audringo sekso su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis man bėga tirštas raudonas kraujas. Kitaip tariant, norisi, bet baisu.

Prieš kelias dienas žiauriai uždepresavau, kad jau štai tiek laiko esu konteineris ir daugiau nieko, kažkokia nebemoteris, tik talpa. Taip, dabar pildau lb prasmingą savo paskirtį, bet net jei ir būta abejingesnių “kartą per savaitę” laikų, tos savijautos nepalyginsi su “kartą per mėnesį labai įsidrąsinus” ribojančiu režimu.

Teatleidžia man būsimas vaikas, kurio mes taip laukiam ir kurį jau mylim, bet kaip aš noriu atostogų nuo Damoklo kardu pakibusios baimės, kaip noriu sekso, kaip noriu atsipalaiduoti ir vėl jaustis moterimi, o ne vien būsima motina, kuriai mylėtis rizikinga 🙁 Neįsivaizduojamai trenkia per smegenis.

Dievaži negalvojau, kad intymus gyvenimas yra toks svarbus pozityviai savijautai. Kai jį turi, tai nepastebi. Tada gali sau leisti mintį: “Oi ne, aš šnd nenusidepiliavusi, nieko nebus”. O db visas mano irzlumas ir mizantropija veikiausiai ir suvešėjo dėl šio delikataus trūkumo, apie kurį štai kalbu visai nedelikačiai, bet kad jau neviltis ir stoka iškreipė mano santykį su aplinka.

Ir visą laiką skauda galvą! Grrr.