Įspūdžiai iš Eglės Sirvydytės koncerto

by HelluvaGirl

Vakar su Mano Mylimu Juo vėl nuėjome į “Tamstą” paklausyti Eglės. Jį kviesdama pasitikslinau, ar tikrai nori eiti, nes šį sezoną jau buvome jos koncerte. Mane Eglės muzika nuteikia dvasingai; taip beatsitinka retai, todėl vertinu galimybę suaktyvinti viršutines čakras ir man nėra labai svarbu, kad repertuaras girdėtas. Tačiau kitam žmogui gal nelabai norisi klausytis to paties? Vakar supratau, kad šis būgštavimas – be pagrindo.

To paties, galima sakyti, nebūna. Taip, dainos kartojasi, bet atkreipiau dėmesį, kad tiek Domanto Razausko pastaruosiuose grojimuose, tiek jo ex-naparnikės Eglės koncertuose kaskart pasirenkama tam tikra tematika, stilius, ir gabalai perdainuojami beveik neatpažįstamai, suskamba visiškai naujai. Tai lyrika, tai užpankavimai, tai vos ne grynas džiazas. Pavyzdžiui, viename iš Eglės paskutiniųjų repertuaras skambėjo melodingai, Norah-Jones’iškai, o štai vakar valdė Bjork’iška dvasia – labai atsiprašau, kad lyginu kūrėją su kitais kūrėjais, bet taip jau mėgstu apibūdinti Eglės atlikimą jos nežinantiems – kažkas tarp Norah Jones ir Bjork.

(Čia neiškęsiu neprikišusi ypač subjektyvios nuomonės: manau, jog ovacijas sukeliantys “Mano namai” labai be reikalo sukišti į internetą reprezentuoti Eglės kūrybos – tai visiškai paprastuškinis gabaliukas prie laužo su draugais, kuris totaliai neatspindi Eglės vokalo galimybių ir jos unikalaus gebėjimo “tapti muzika”, kaip sykį pasakė vienas jaunuolis, beje, prie laužo 🙂 Kodėl internete nėra kitų gabalų, Egle?)

Vakar buvo dar kažkas naujo. Taip, daug džiazų (puikus bendas), bet, man regis, Eglė tampa vis savitesnė, kaskart labiau atsipalaiduoja scenoje ir tas jos palaipsniškas “gryninimasis” galbūt ir yra geroji naujiena. Na, visi žinome, kad tiek jauni muzikantai, tiek poetai ar dailininkai iš pradžių kažkuo seka ir tuo “kažkuo” persismelkia jų ėjimas link kūrybinės brandos, savito ir su niekuo nebepalyginamo braižo. Jeigu šiais laikais dar galima sukurti kažką nepalyginamo 🙂

Trūkumėlis tas, kad itin improvizuota džiazova vakaro stilistika suniveliavo kiekvienos dainos melodiją, o tuo pačiu ir išskirtinumą (juk dainos labiausiai skiriasi melodija, ar ne?).

Na, ir pabaigai visai bobiškas pastebėjimas: džiugu, kad Eglė scenoje virsta  personažu, t.y. atsiranda, regis, nebeatsitiktiniai drabužiai, plaukuosena, judesiai, t. y. įvaizdis, kuris – spjaudykitės, kūrėjai, kiek norit – turi daug reikšmės 🙂