Apie gydytojus, kraują, aukas, muziką ir savastį

by HelluvaGirl

Per pastarąsias dienas daug visko nutiko.

Pirmiausia, Medicinos diagnostikos centre nusipirkau bendros ir nėščiosios sveikatos priežiūros planą metams. Ačiū Dievui, neteks stresuoti, į kurią polikliniką kuriuo klausimu eiti, trintis smarvėje tarp pagiežingų pensininkų, kurių lb bijau… Pakankamai prisižiūriu jų troleibusuose ir tai sukelia man tikrą kančią (be intensyvaus pykinimo).

Per penkias dienas gydytojus lankiau keturis kartus. 6dienį nebepakėliau vėmimo ir nuvažiavom į “Northway”. Sako, viskas normalei, jei vemi, svoris kris, jei nepastovėsi ant kojų, skirsim lašelinę.

Tik ne ligoninė. Turiu versti knygą.

Pirmadienį ginė patikrino ir nuramino, kad viskas gerai, beibiukas auga. Antradienį sudariau sutartį su MDC ir čia paaiškėjo, kad mano tyrimai visai prasti. (Tikrindama širdies darbą gydytoja paklausė: “Čia jūsų tokios natūralios? Gražu…” Nu nors tiek.) O vėlai vkr pasirodė kraujo. Kai supratau, kad Jis neužmigs tol, kol nepaskambinsiu į ligoninę, taip ir padariau. Viskas baigėsi tuo, kad nusiboginom į klaikumynišką vietą Antakalnyje, kur apėję 6 korpusus radome reikalingą, tada jame keliskart užlipę ir nulipę laiptais išsiaiškinome, kur kreiptis, o patikrinusi gydytoja mane privertė pasijusti lyg būčiau neturinti ką veikti mergina iš fantastų būrelio, kuri vidurnaktį atitraukia ją nuo rimto darbo. Jokio kraujo, beibiukas su rankytėm ir kojytėm, širdutė plaka. ( 🙂 )

Seselė nesuvokė, kodėl aš neturiu socialinio draudimo (lyg mažai tokių žmonių). Taip pat sužinojau, kad pirmoji nemokama pagalba teikiama, kai netenki litro kraujo, sustoja širdis arba kvėpavimas. Khm.

Pakeliui į ligoninę galvoje maišėsi daug minčių. Mane labai sujaudino Jo rūpestis ir didžiulis noras, kad tas kūdikis išgyventų. Bandžiau įtikinti, kad galime palaukti iki ryto ir tik tada važiuoti pas gydytojus, bet galiausiai pasijutau nejautria ir vos ne abejinga tam, kas gali atsitikti.

Čia galiu būti klaidingai suprasta, ko lb nenorėčiau, bet gal aš labiau fatalistė… Jei vaikiukas apsigalvojo ir nusprendė ateiti vėliau, jis niekur nepradingsta, nes vaikas pirmiausia yra siela, o kokiu būdu ir kurį kartą ji materializuosis, nuspręs Aukštesnės Jėgos.

Man reikėtų prisiminti šiuos savo žodžius, jei paaiškėtų, kad vaikutis bus nesveikas. Aš to bijau; bijau, kad būsiu per silpna jį auginti. Dažnai bandydavau išklausti savęs, kaip elgčiausi tokioje situacijoje – dar tada, kai konkrečiai negalvojau apie vaikus. Man kelia šiurpą tokie atvejai, kai gydytojai pasako, jog vaikas gims be rankų ir be kojų, ir tu turi apsispręsti, ar darysi abortą, ar skirsi savo gyvenimą neįgalaus vaiko priežiūrai. O tada kūdikis gimsta visiškai sveikas. Man kelia siaubą tokios paklaidos. Jei nuspręsčiau negimdyti vaiko su nustatytu Dauno sindromu, kaip man žinoti, kad jis tikrai būtų apsigimęs? Niekaip.

Čia ir slypi visa aukštesnioji prasmė: jei pasiryžti aukotis, pasirenki sunkesnįjį kelią, tai jau esi viduje susitaikęs, tarsi nugyvenęs visą tą sunkų gyvenimą. Ir tikras išbandymas tampa nebereikšmingas, nes pamoką jau išmokai. (Viskas pirmiausia atsitinka mūsų sieloje, tik paskui materijos lygmenyje. Ir ligos, ir įvykiai, ir vaikai, tikiu, gyvena kažkur šalia mūsų, kol jiems ateina laikas gimti.) O jeigu pasirenki lengvesnį kelią, nors ir sąžiningai sau įsivardinęs “Ne, aš nesu toks stiprus, išeisiu iš proto ir tapsiu karčiu žmogumi”, visam gyvenimui lieki su kalte “O kas, jeigu vaikas būtų buvęs sveikas? Aš nužudžiau žmogų”.

Na, kol kas man tenka apie tai svarstyti teoriškai. Meldžiuosi, kad vaikas būtų sveikas, geras ir laimingas. Argi ne tai nusako esmę?

Tai štai, pastarosiomis dienomis gausybę laiko praleidau viešajame transporte, klausydamasi aipodo. Kai kurie gabalai manyje užkuria tokį norą siausti… Ir aš matau save, kaip kartais būdavo anksčiau, šokančią.

Ar dar kada nors atgaivinsiu tą savo pusę? Kai pagimdysiu vaiką, kai man sueis 30? Jau dabar esu tokia atitrūkusi nuo tusofkės, kad net nežinočiau, kaip į ją pakliūti. Bet, Dieve, kaip sunku mano užcementuotam gaivalui, kurį, pasak Mano Mylimo Poeto, “galėčiau kibiru semti”… Nežinau, kaip sugrįžti nesugrįžtant, kaip atgauti tą dalį savęs, kuri nėra pavojinga sveikatai ir gyvybei. Kaip mesti tą “budėtojos” darbą.

Ir tada man kilo didžiulis noras (tai įvyko šįryt 5-ame mikroautobuse) būti nerealiai gera mama, t. y. būti savimi, atsipalaiduoti, kvėpuoti ir nebesukti galvos, kaip visa tai atrodo, kuris tai failas, etiketė: ar aš narcizė, ar paniurėlė, ar neĮvykusi rašytoja, ar Magdalos tremtinė, ar pusėtina vertėja, koks tonas man tinka – Dieve mano, kiek energijos švaistau laikydama tą antkaklį! Let’s get a life 🙂