“Linksmybės” tęsiasi

by HelluvaGirl

Pirma diena šią savaitę, kai papusryčiavusi viso labo pajutau norą, o ne skubų poreikį bėgti pagulėti. Pastarosios dienos buvo tragiškos ir aš jau ėmiau galvoti, gal tas vaikiukas pilve miršta ar ką, kad man taip klaikiai blogai.

Supratau, į ką panašus šitas jausmas: įsivaizduokite, kad vkr išgėrėte butelį brendžio (ir ne kokio ten haiendinio, o “Alitos”), du butelius vyno, butelį šampo ir galiausiai jau be sąmonės susivertėt gerklėn pusbutelaitį “Bailey’s”. Šita savijauta yra pats baisiausias mano išgyventas pachmas, kai lb sunku tiksliai pasakyti, kurioje vietoje skauda ar bloga, bet jauti, kad tuoj užsilenksi.

Vemiu tiek, kiek valgau. Arba dažniau. Beje, pasiekiau mažiausio svorio rekordą nuo pirmų universiteto kursų. Tikiuosi, čia tas variantas, kai būna tik pirmąjį trimestrą. Laukiu antrojo, kai turėčiau žvėriškai norėti sekso 🙂

Vakare žiaukčiodama autu nuvažiavau į centrą susitikti su leidėju. Jo pirmas klausimas buvo: “Tai jei apsinuodijai maistu, kam geri tą pieno kokteilį?” Tiesą sakant, lb ilgai rinkausi, kas mažiausiai trauktų mane į tualetą, ir pirmi gurkšniai nebuvo lengvi, bet padėtis išliko valdoma. Ir, taip – dar ne laikas sakyti visiems. Nepyk, leidėjau 🙂

Paskui su Juo nuvažiavome pas Jo draugus – jauną šeimą, kurį turi 2,5 mėnesio beibiuką 🙂 Pranešėme ir savo naujieną. Gal nukreipiau dėmesį ir prasiblaškiau, bet beveik nepykino, o mamytė jautėsi puikiai, galėdama pasakoti smulkmenas apie nėštumą, gimdymą ir vaikiuko auginimą iš tiesų susidomėjusiems žmonėms 🙂

Pasiilgau Jaunystės Draugo, jau seniai noriu jam pasakyti, kad esu nėščia, bet lb sunku tartis ir būti užtikrintai, kad pajėgsiu susitikti. Gal kaip nors.