Sapnas

by HelluvaGirl

Be jau įprastų košmarų šiąnakt buvo viena prošvaistė. Bėgome nuo kažko, slapstėmės ir atsidūrėme tropikų pajūryje: žydra pakrantė, baltas smėliukas, šalimais palmės… Šiluma tokia, kaip nuostabiausiomis dienomis vasarą Lietuvoje: šilta, bet ne karšta. Ten buvo žmonių, bet nieko konkrečiai neatsimenu. Gal buvau su Juo? Ir ten buvo du vaikai. Mergaitė stovėjo kažkur toliau, buvo blanki ir veikiau “numanoma”.

O tada pamačiau savo vaiką. Trijų – keturių metų berniukas juodais plaukučiais ir džinsiniu švarkeliu. Priėjau, pasikalbėjome. Jis buvo rimtas, ramus, mielas – toks, kokio labiausiai norėčiau ir didžiuočiausi augindama. Kairė jo akis buvo kažkokia keista – vyzdis tarsi įskilęs, o viduryje įstrigęs mažas geležinis šratukas (kaip iš tų vaikystės žaidimų su spyruoklėmis). Paklausiau, kas atsitiko, o jis nusišypsojęs atsakė, kad tai ta mergaitė jam žaisdama įmetė. Aš susiruošiau pykti, bet sapnas baigėsi.

Akmenuota ką tik per skaipą užklausė, ar nesu nėščia, mat “sapnavo keistą sapną”. Mudu sėdėjome Gedimino prospekte, gėrėme kavą, šalia žaidė mano vaikutis. Mažas, bet jau vaikščiojo. Neįkyrus, bet toks aktyvus, atrodo, savyje visas. Su džinsiniu kombinezonu ir raudonu megztuku po juo. Saulė vidurdienį tokia kaip per apdulkusį stiklą – neįkyri, aiški. Aš rūkau, koja ant kojos. Akmenuota paklausė:

– O tu jam papasakosi apie Odaliską?

Ir atsibudo.

Gražus sapnas 🙂 Bet nuo atsakymo išsisukau. Dar nenoriu apie tai kalbėti.