Po gydytojos

by HelluvaGirl

Iki vakar iki galo netikėjau, kad esu nėščia. Na, taip, mėnkės dingusios ir testas teigiamas, be to, gėrybės į liemenėles nebetelpa, o vis dėlto. Gal įvyko kažkokia klaida, negi tai JAU DABAR iš tiesų vyksta?

Kaip žinia, vaikų gimdymui ieškant tinkamo laiko, jo nėra. Paprasčiausiai nėra. Niekada neturi pakankamai pajamų, pakankamai erdvaus būsto, nespėjai susitvarkyti darbo situacijos, nuveikti to, kito ir ano… Kažkuria prasme itin smulkiai planuoti net neprasminga – vaikai žino savo laiką, ir žino tėvus, kuriems turi gimti. Sergejus Nikolajevičius rašė, kad vaikai iš kitų pasaulių ateina per Saulės centrą 🙂 Na, jei neatgimsta iš Žemės.

Taigi, man 5-6 savaitės, turiu to burbuliuko nuotraukėlę – 3,1 mm ūgio. Jau plaka širdutė, kurios aš, aišku, nemačiau – kur ten supaisysi tuos mikroskopinius vaizdus.

Ta proga vkr apsivėmiau ir pykina iki šiol. Psichosomatika? Man norisi, kad jis, tas vaikas, kažkaip save patvirtintų, kad aš jį pajausčiau, nes dabar tik žinau. Taip, aš daug galvoju apie materialinius ir praktinius dalykus, kaip mes jį auginsime, ar užteks pinigų, ar spėsiu išmokti vairuoti, kad nereikėtų į gimdyklą varyti susmirdusiu “Užupio taksi”… Bet, matyt, praėjo per mažai laiko nuo Didžiosios Naujienos, kad būčiau įtikėjusi ir apsipratusi su būsima motinyste. Motinystė nėra duotybė, ji išsiugdoma per tuos laukimo mėnesius, o man taip trūksta kažkokio veiksmo, kažkokių aiškesnių ženklų, kad tas pipiras ten tikrai auga, kad kaip nors neužduso, nusprendęs apsilankyti vėliau…

Tai visiškai naujas vaidmuo, mano neišbandyta paskirtis, ir aš neturiu supratimo, kokia būsiu mama. Su tuo vaiku būsime lygūs – tai faktas. Abu nauji. Ir Tėtis, kuriam lb patinka įvairios protingos knygutės su instrukcijomis 🙂

Nežinau, ką daryti. Ką dar naudingo, be knygų skaitymo, nuveikti šiais pirmais mėnesiais, kai per anksti ir rinkti vardus, ir pirkti lovytes, ir eiti į motinystės kursus. Norėčiau, kad greičiau pradėtų matytis pilvas. Ir kad viskas būtų gerai.