Pirmas mėnuo

by HelluvaGirl

Tiksliai nežinau, kiek, bet skaičiuoju nuo pirmo nesaugaus sekso 🙂

Tikiu, kad vaikai renkasi tėvus ir laiką gimti. Panašu, kad šitas lb laukė, kada mesiu kontraceptikus 🙂

Sužinojau per Kalėdas. Pirmą testą pasidariau dieną prieš Kūčias, jis buvo kažkoks neaiškus – na, bet ir dariausi vakare, nusprendusi, kad tiks ir taip. Nei du, nei vienas – pusantro 🙂

Tada prasidėjo kažkoks nervinis breikdaunas, dvi paras verkiau nesustodama dėl visko oi visko – lėtinio nusivylimo savimi, pablogėjusių santykių, dėl to, kokiu negatyviu žmogumi virtau, dėl tos fakin visuotinės krizės… Jis vos išprašė važiuoti pas tėvus Kūčių. Jo veidas buvo toks skausmingas, man jo taip pagailo, kad susiėmusi nusitinkavau veidą Estee Lauder ir sudalyvavau šeimos šventėje beveik nepratarusi žodžio ir pasiteisinusi pakilusia temperatūra (nemelavau, pirmais mėnesiais ji laikosi virš 37 🙂 ).

Kitą rytą pasidariau dar vieną testą. Dvi ryškios raudonos linijos. Įslinkau į lovą su kasete, pažadinau Jį (nustebo, nes šypsojausi) ir parodžiau testą. Buvo šilta, jauku ir Kalėdos.

Tiesa, manęs neapglėbė kažkokia ten palaimos šviesa, neužvaldė egzaltuotas motinystės instinktas. Atvirai kalbant, nesijaučiau nėščia ir nesugebėjau susisieti su įvykiais mano pilve.

Bet Vienas Protingas Žmogus teisus: devyni mėnesiai moteriai ir duoti tam, kad ji apsiprastų su būsima motinyste. Taigi, mano “nesijautimas nėščia” yra visiškai normalus, nors aš visada norėjau vaiko, ypač pastaruoju metu.

Sausio 5 d. užsirašiau pas ginekologę. Man vis dar norisi gauti patvirtinimą, kad tikrai viskas gerai. Kad tikrai esu nėščia ir viskas gerai.

Žinau, kad pirmus 3 mėnesius dažni persileidimai, bet VPŽ sakė, kad tyrimai parodė: jei tie persileidimai neįvyktų, beveik visi atvejai baigtųsi kūdikių apsigimimais. Gamta savotiškai apsaugo nuo dar didesnio sunkumo ir nelaimės. Kaip bebūtų, kasdien vis labiau įtikiu, kad esu nėščia. Būtų kažkaip apmaudu, jei viskas imtų ir nutrūktų.

Kartais atsibundu naktį ir meldžiuosi, kad viskas būtų gerai.

Vakar nusipirkau dvi knygas apie nėštumą ir vaiko auginimą. Pirmoji – Liz Fraser “Super-mamos vadovas” – informatyvi, bet ypač palaikanti ir linksmai nuteikinėjanti. Galima kaltinti autorę, kad užsiima beleberda, bet jau geriau prajuokinti negu užparinti, kaip sustorėsi, kaip tave nuo galvos iki kojų išvagos strijos, kaip gimdamas vaikas sudraskys visas tavo genitalijas, kaip tu jausiesi konteineriu, kaip kojas apnarplios ryškiai mėlynos išsiplėtusios venos… Visa tai konstatuojama, bet neakcentuojama, ir man tai lb svarbu. Aš žinau, kad gali būti visos ar dalis išvardytų nelaimių, bet geriau jas pasitikti besišypsant ir neužmirštant, kad esu svarbus ir gražus žmogus, kuris tikrai nesirengs skarmalais, kad ir kokia stora būčiau.

Staiga man patinka mano pilvas. Jis įgijo prasmę ir teisę būti, koks yra. Geras.