Apie darbo namie realybę
by HelluvaGirl
“Darbo” skiltį reikėjo susikurti jau liepą, kai pradėjau judesius trijų metų senumo etatiniame darbe. Tada viskas ir prasidėjo. Na, visų pirma, laimingai baigėsi, bet ėmiau artintis į tą vietą, kurioje esu šiandien. Tuoj viską papasakosiu.
Reguliariai pasvajodavau dirbti namie. Pasaka: žadintuvą užstatai ne anksčiau dešimtos, su tingia šypsena pasveikini dieną virš garuojančio aromatingos kavos puodo, atlieki visus maudymosi ritualus: dušas (Lioksitan migdolų aliejus kūnui mane tiesiog ištirpdo), kūno šveitimas (Bodišopas turi nuostabią šveičiamąją želę su tikromis braškių sėklutėmis), plaukų kaukės (Džoiko maitinanti ir drėkinanti), epiliacija (jau seniai nebeskauda), savaiminio įdegio kremas (db turiu tokį “That’So” aerozolį: rezultatas matyti iškart, ir tai yra super, tik jis matyti ir ant vonios interjero, tad patartina purškaliotis dušo kabinoje), plaukų augimą skatinantis aerozolis (vkr baigėsi, bliamba), ką čia rengtis?..
Aha, darbas. Oi, jau pusė dvyliktos, lyg ir laikas pietauti. Na, bet reikia padirbėti. Padirbėju, tada galvoju: jofana, gi aš namie dirbu ir nieks man į nugarą nekvėpuoja – nagi imsiu ir nueisiu į “Zarą”.
O miestas nuostabus: visi skuba su dalykinėmis uniformomis, tik aš plaukiu visa graži ir neįpareigota dreskodų, ribotos pietų trukmės, hierarchijų, ir nieks man nieko nepaaiškins, nes aš namie dirbu!
Grįžtu šiek tiek vėliau, nei planavau. Na, db jau galima sėsti padirbėti. Padirbėju – aha, tuoj iš darbo grįš Mano Mylimas Jis. Einu gaminti vakarienės. Jis grįžta, mes kalbamės; darbo diena lyg ir baigta, nes nepradėsi čia arti iki išnaktų, galų gale karjera man nėra svarbiausia, aš už harmoningą paskirstymą: darbas – santykiai – saviraiška.
Nueinam į filmą, pasivaikštom. Diena baigta.
Išversti 5 psl.
Galbūt kai kam tai norma, bet aš puikiai žinau, kad galiu išversti 10 psl.
Trūksta disciplinos?
Ok, iš naujo: Mano Mylimas Jis bučiniais pažadina pusę aštuntos, aš išsiridenu iš lovos ir bandau tiesiai nusėdėti prieš Jo pagamintus pusryčius. Jis gailiai į mane žiūri ir sako: “Gal tu eik, pamiegok dar”… Ištiktukų pagalba leidžiu suprasti, kad darbas yra darbas ir miegoti pakaks. Tada imu Angelą už pakarpos, einu į šiltą lovą ir verčiu. Protas atsibunda apie 10 am.
Į dušą nukeliauju papietavusi, susierzinusi, kad maisto gaminimas užtrunka per ilgai ir trukdo darbui.
Dar po savaitės padoriai apsirengiu tik Jam grįžtant iš darbo.
Namus tvarkyti užknisa, nes per dieną prasėdėjus namie (houmofisas, bliamba) vkr dar juose kuistis – na, žinot. Teoriškai dėl įvairovės stokos pikta, bet kai vkr reikia kur nors eiti, aptingstu ir namie prasėdžiu po kelias dienas.
Šiandien yra maždaug du mėnesiai, kai dirbu namie. Leiskite papasakoti apie savo darbo aplinką: vidury kambario išdžiaustyta patalynė, šalia manęs ant sofos primėtyta “post-it” su nėrimo instrukcijomis (nunėriau vieną rankvę, galvoju, o kaipgi prisiminsiu, kaip megzti kitą? Tai viską užsirašiau), kavos puodas pastatytas lėkštutėje ant “Wikinomics: How Mass Collaboration Changes Everything” (nieko nesakykit, verksiu), kitoje pusėje mėtosi TŽŽ ir galvos masažuoklis iš ekologiškų gaminių parduotuvės, dar banko kodų kortelė, ant kurios pastaruoju metu dažydamasi pildavau kreminę pudrą (nes nusipirkau tą tokį teptuką pudrai už 110 Lt – Jis nesuprato – ir db pudrą reikia kažkur užpilti. Kai ėmė nesimatyti kodų, kosmetinėje susiradau seną narkotikų maišelį, db pilu ant jo), aš sėdžiu su senu šilkiniu chalatu (man jis nebepatinka), ant nosies – neužmaskuotas spuogas (paaugliai dėl tokių dalykų dideliais kiekiais geria raminančius, o aš dar ne tokia ir sena), yra 11.12 am, aš dar neišverčiau nė vieno psl.
Prieš pradėdama dirbti namie delfyje skaičiau apie manęs tykančius pavojus. Nusprendžiau, kad “aš ne tokia”, įstengsiu sustyguoti prioritetus ir man puikiai seksis dirbti nevaržomai. Juk esu sąmoninga asmenybė, kaip Dievą myliu.
Tiesą pasakius, jau kurį laiką šiek tiek pasiilgstu juodų klasikinių kelnių, visokių gražių baltinukų su raukiniais ir taškučiais, aukštakulnių ir malonios pareigos vilkėti šiuolaikines ofiso gyvūnėlių uniformas. Šiek tiek nejauku dažytis vien einant pirkti maisto. Galvoju pradėti lankyti jogą, bet niekaip nerandu laiko pabrauzinti, kur vyksta pamokos…
ak, mieloji, labai smarkiai tave suprantu. Mano patirtis – tik menuo, bet esme panasi 🙂
ėėėė, mano knyga! Tuoj ji taps brown coffeenomics 🙁
Nesijaudinam, aš atsakinga ir subrendus asmenybė – tuoj viską sutvarkysiu, oi… kažkaip užkliudžiau tą puodelį, net nesuprantu, kaip tai įvyko… 😐
o vaje vaje… bridzitdzounizmas… kristin, nepasiduok!!!!!
Stengiuos, bet šitas sindromas man niekad nebuvo svetimas, kaip vienas iš kraštutinumų, į kuriuos reguliariai metuosi 😀
Paskutinę rugpjūčio savaitę buvau su šeima atostogauti. Trumpam ir netoli, palei Zapyškį, vieni patys trobelėje neįžengiamų miškų vidury. Kaifas, bet esmė ne čia. Grįžęs į darbą susidūriau su labai panašiu į šio home-ofiso atmosferą reiškiniu, kurį drąsiai galiu pavadinti “poatostoginėmis lomkėmis” 😀 Viskas panašiai kaip čia parašyta, tik skirtumas, kad veiksmas vyko mano įrašų studijoj, o miegoti važiuodavau namo, nors mielai būčiau pakritęs čia pat ant sofkutės. Visa tai baigėsi, kai neprisikambinantys klientai (nekėliau ragelio) pradėjo ieškoti per pažįstamus, nes pradėjo manyti, kad emigravau 😀 Dabar esu produktyvus kaip nedaug kada iki šiol – už savaitės bus baigtas kliento albumas, kurį, perlipdamas per muzikines ambicijas, pageidaujamame stiliuje suaranžavau per nepilną mėnesį 😀
Išversi Tu tą knygą, pamatysi. Irdar taip greitai, kad pati nepatikėsi 🙂
Čia ne knyga, įsuko ES. Ne tame esmė. Dirbti namie lb sunku 😀 Na, bet paragauti visai gerai, tik kasdien mintyse kyla nauja teorija, kaip perplanuoti režimą 😀
Planuok neplanavusi… 😀
Chaotiška prigimtis kalta. Aplinka kalta, vienu žodžiu.
Tu esi Indigo vaikas. Nekankink savęs. Vilkis palaidinę, aukis juodas kelnes, ramiai sėskis šalia darbdavio ir plušėk, kol pajėgsi. Arba iš viso padėk į šalį mintis apie kokį nors darbą 😀
Indigo? Tai čia iš to Melo Gibsono filmo? Reikia pažiūrėt.
Nedirbti kenkia mano psichinei sveikatai. Jau ir perėjimas prie laisvo grafiko ganėtinai pakenkė 😀 Primesk: būčiau nenaudinga, parazituojanti, socialinis ir profesinis nulis. Nea. Kaip sakiau: darbas – santykiai – saviraiška. Svarbi pusiausvyra.
Pusiausvyra tai pusiausvyra. Tik, manau, galėtum nustoti reglamentuoti laiko intervalus tarp švytuoklės kraštinių padėčių 🙂 Nebūtinai viskas turi būti nuolat lygiomis dalimis. Indigo: http://www.indigochild.com/
Ech, aš sėdžiu ofise su šlepetėmis, atrodau šiaip sau, nes nėra dėl ko puoštis: į darbą važiuoju mašina, atsėdžiu visą dieną ofise su tik kolegomis, dvi iš jų moterys, kurioms terūpi žirgai. Na, ir dar vienas išmintingas senbernis bei seneliukas, kuriam darbas tėra tik būdas uždirbti babkių. Laisvalaikiu jis veisia šunis ir vežioja juos po parodas. Vakar jis į mūsų ofisą atriedėjo nauju Citröen, kurio numeriai vadinasi FANICA. Tai jo daug laiminčios kalės vardas. Gaila, veislės nepamenu, kažkoks panašus pavadinimas į Šopenhauerį… Nu bet esmė ne tame… Aš noriu pasakyti, kad nėra skirtumo taro darbo namie ar mažame ofise, na, gal tik tiek, kad rytą prausiuosi ir nevaikštau iki pietų su pižama. O šiaip nykuma, tačiau esu įsitikunusi, kad mes nepatenkintos, nes mus veikia visokie filmai apie pradas ir volstrytus. Vat ir pavydime bliuskų su volonais, švarkelių su gezkutėmis ir kokių tai plisė sijonų… O iš esmės galėtume džiaugtis, kad netarnaujame tuštybei. Vat.
cia ne i tema, bet man labai grazu plise sijonai 😛 ignore me..
Plise sijonas man asocijuojasi tik su klasioke pirmūne, kurią nuolat tampydavau už kasų, kad duotų nusirašyti 😀
Nereikia apsimestinai guostis ir racionalizuoti, kad jei neturime to sijono, mums jo nereikia. Aš negaliu sakyti, kad man nusišvilpt į tuštybę, atvirkščiai – mėgstu joje maudytis kaip vonioje su daug putų, ir niekas to iš manęs neatims 🙂
Be to, kalbu apie išorinę būtinybę pasitempti – man ji patinka.
Neseniai porą mėnesių dirbau viename vertimų biure, kurio administratorė sykį virtuvėje pasakė: “Tu kasdien ateini su skirtingais bateliais – jėga.” Nebuvo dėl ko, nes ištisą dieną komunikuodavau su man sunkiai suvokiamais tekstais aplink tokių pačių sulindusių į monikus, bet tokia jau aš – pilna tuštybės ir afigennai dėl to patenkinta 😛
Aaa. Na jei taip, tai tu priklausai tai kaetgorijai elegantiškų moterų, kurios nė šiukšlių neneša be makiažo. Šaunuolė.
Ramiaks, čia jau istorija, kai buvau 17kos 😉 Bet darbe man patinka tam tikras formalumas: drabužiai, makiažas, tralialia. O namuose tai žinai 🙂
…ypač tralialia 😉