Apie mergaitę nenupjauta galva

by HelluvaGirl

Išsitiesiu visu ūgiu ant grindų; norisi padaryti kažką neįprasto. Dabar jos beveik juodos. Aš viena.

Pro langą medžiai ir pastatas. Irgi geltonų plytų. Tuose Namuose taip pat buvo langas, tik mažesnis, su grotas primenančiais mediniais rėmais, o už jo – medžiai ir penkiaaukštis. Amžinas vaizdas. Prisimenu, kaip kadaise sėdėjau ten prie stalo ir ištisą amžinybę žiūrėjau į tą nesikeičiantį vaizdą.

Dar prisimenu savo sapną.

/…/ Tuose Namuose buvo mirusi maždaug 5 m. mergaitė. Tokia, kokias dažnai sapnuoju. Ilgais kaštoniniais plaukais (kaip ir toji prieš 10 metų; aš labai norėjau, bet man neleido jos pasilikti).

Ji jau ilgai buvo mirusi Tuose Namuose. Kažkur virtuvėje. Nežinau, kieno tiksliai ji buvo – gal mano tėvų? Nežinau, kodėl jos niekas nelaidojo. Visi išvažiavo. Man reikėjo su ja būti. Turėjau supjaustyti ją gabalais, o kad nesivaidentų – nupjauti galvą. Ir aš pjoviau. Ir dėjau į šiukšlių kibirą. Spaudžiau rankomis gilyn, kad visa sutilptų. Nežinau, kodėl būtent aš turėjau tai daryti, ji net nebuvo mano…

Paskui važiavau kažkur mašina. Buvo naktis ir lijo, ir viskas panėšėjo į grįžinėjimą Namo po ilgo savaitgalio svečiuose, kai būni pasiilgęs savo įprasto gyvenimo.

Nubudau su nagų žymėmis delnuose /…/.

Aš neišmečiau jos į šiukšlių kibirą.

Ji čia, su manimi.

Ir ji, ir vaizdas pro langą.

Keista, bet šiąnakt nebijau tamsos.