Apie mergaitę nenupjauta galva
by HelluvaGirl
Išsitiesiu visu ūgiu ant grindų; norisi padaryti kažką neįprasto. Dabar jos beveik juodos. Aš viena.
Pro langą medžiai ir pastatas. Irgi geltonų plytų. Tuose Namuose taip pat buvo langas, tik mažesnis, su grotas primenančiais mediniais rėmais, o už jo – medžiai ir penkiaaukštis. Amžinas vaizdas. Prisimenu, kaip kadaise sėdėjau ten prie stalo ir ištisą amžinybę žiūrėjau į tą nesikeičiantį vaizdą.
Dar prisimenu savo sapną.
/…/ Tuose Namuose buvo mirusi maždaug 5 m. mergaitė. Tokia, kokias dažnai sapnuoju. Ilgais kaštoniniais plaukais (kaip ir toji prieš 10 metų; aš labai norėjau, bet man neleido jos pasilikti).
Ji jau ilgai buvo mirusi Tuose Namuose. Kažkur virtuvėje. Nežinau, kieno tiksliai ji buvo – gal mano tėvų? Nežinau, kodėl jos niekas nelaidojo. Visi išvažiavo. Man reikėjo su ja būti. Turėjau supjaustyti ją gabalais, o kad nesivaidentų – nupjauti galvą. Ir aš pjoviau. Ir dėjau į šiukšlių kibirą. Spaudžiau rankomis gilyn, kad visa sutilptų. Nežinau, kodėl būtent aš turėjau tai daryti, ji net nebuvo mano…
Paskui važiavau kažkur mašina. Buvo naktis ir lijo, ir viskas panėšėjo į grįžinėjimą Namo po ilgo savaitgalio svečiuose, kai būni pasiilgęs savo įprasto gyvenimo.
Nubudau su nagų žymėmis delnuose /…/.
Aš neišmečiau jos į šiukšlių kibirą.
Ji čia, su manimi.
Ir ji, ir vaizdas pro langą.
Keista, bet šiąnakt nebijau tamsos.
Niekad nepatiko siaubiakai. Ir šitas… Bet pabaiga čia visai kitokia – grįžinėjimas man visada pats mieliausias procesas. Beje, taip ir nesupratau, sutilpo ji į tą kibirą, ar ne?
Nebūtina visko išmesti. Tik viskas turi būti sudėta tvarkingai, kad nebūtų atsikišę ir nekliūtų praeinant. Kai prireikia, galima išsiimti.
Nereikia Stengtis išmesti. Tai, ko daugiau neprisireiks, natūraliai, tarytum netyčiom pasiliks kur kampe Senuosiuose Namuose, kai visa kita jau bus sukrauta į sunkvežimį.
Jei ji dar su Tavimi, vadinasi, ją galima priskirti kategorijai tų mielų menkniekių, kuriuos, per daug neanalizuodami jų reikalingumo laipsnio, kiekvieną kraustymąsi nuo židinio briaunos suberiam į tašę ir, sėsdamiesi sunkvežimio kabinon šalia vairuotojo rodyti kelio į Naujus Namus, pasidedam šalia kojų, kai tuo tarpu visa kita manta be privilegijų kratosi kėbule ar būdoj.
Poetas Tu vienok, Algirdai. Jau sakiau turbūt 😉
😛
Iš tokios pat girdžiu 😀
Poetė be eilėraščio. Tai galėtų būti mano biografijos pavadinimas. Iš serijos “Nieko nenuveikę žmonės” 😀
…kaip spirsiu į kauliuką.
😀 Liuks atsakymas, gerbiu 😀
Klausyk, su Tavim geruoju neįmanoma… Trys komplimentai man per vieną vakarą – Augustas mane nušaus :O
😀
Tu nebijok, Jis dabar toli 😀
Šiais tobulų distancinių technologijų laikais… 😀
Pamaeni, jau tada “Kardiofonas” dainavo: “Ir pro radijo anteną kalas pamažu kulka”…
O apie istoriją su kaštonplauke… Manau, skaitant tą sapną, fone negarsiai turėtų skambėti subtili, bet labai techniškai sugrota akordeono muzika
Hm. Greičiau kas nors iš Glaso repertuaro.
Pasitikiu Tavo skoniu