Egzistencinis liūdesys
by HelluvaGirl
Vkr apėmė apokaliptinės nuotaikos.
Mianmaras nusiaubtas, žmonės kariauja, masės (o ypač į trumpalaikius tikslus orientuoti įtakingi meškučiai) dėjusios skersą ant ekologijos, aplinkui vien atominės elektrinės ir politiniai interesai, ir karai, ir dar kiaunės, važinėjančios su aštuonvietės palapinės dydžio džipais. Ai, dar ledynai tirpsta, klimatas atšilinėja, tuoj bus krūva prisidauginusių masių su kur kas mažesniu plotu gyventi.
O aš taip norėjau pagimdyti vaikų… Kur paskui juos dėt? Kai prasidės visokie karai? Išvis niekas neturi prasmės.
Reikia užsidaryt ir melstis. Su ta sąlyga, kad kiekvienas esame visumos dalelė, tai kelios ypač nugerybėjusios ląstelės gali išgelbėti pagedusį organizmą. Taip sakė Sergejus Nikolajevičius.
Kai Marija užėjo į kažkokius vargingus namus, jų šeimininkė maudė sergantį, pūliais apėjusį vaiką. Marija paprašė leisti išmaudyti ir Jėzų. Ta moteris nustebo, sako, taigi užsikrės. Bet sergantis vaikiščias nuo Jėzaus pasveiko, ne atvirkščiai.
Tai viena mėgstamiausių mano istorijų. Gėris, jei absoliutus, tikrai laimi.
Bet argi galima pasipriešinti dėsniui? Kad kiekvienas reiškinys, įskaitant žmoniją, turi formavimosi, suklestėjimo, nuopolio ir susinaikinimo stadijas? Smagratis jau įsisukęs.
Dažnai susigriebiu ir su kartėliu galvoju, koks beprasmis šiame kontekste mano geismas vartoti, turėti, kaupti, išlaikyti…
Ir kodėl aš turėjau gimti ant tos pasaulio pabaigos, kodėl kodėl kodėl? Kodėl neleidžia prisipirkti kremukų, drabužėlių ir nieko daugiau neužgriebti žaislinės sąmonės čiuptuvais? Kodėl negyvenu reklamoj, kuri vienintelė neturi pradžios nei pabaigos, nes pati savaime yra amžinos laimės iliuzija, iškarpa, ir niekas nemato, kad herojai nifiga nepasistato pilies ir ilgai bei laimingai negyvena, kad viskas yra netvaru, kad gyvenimas yra pilnas skausmo ir praradimų, o aš – mano viduje yra sprogusių minų laukas, į kurį taip ir nedrįstu nueiti, aš nebenoriu pasaulio pabaigos, pagaliau nors vieną kartą nebenoriu, aš noriu for a change gyventi, ir gyventi laimingai, ir numirti negreitai, nes man pasaulio pabaigų jau gana.
Velniop tą pasaulio pabaigą su bloga pabaiga! Juk viskas mūsų rankose. Pasaulio pabaiga reiškia blogio pabaiga, tik mums reikia šiek tiek dėl to pasistengti, visiems kartu.
O pabaigai,- Dievas yra ir pasimeldus tikrai užsinorės kažką gero padaryti kitiems, o ne sėdėti užsidarius. O kas yra malda – tai pokalbis su pačiu savimi, su širdyje gyvenančiu Dievu.
Oi, visai pamiršau, čia apie pasaulio pabaigą: http://moonis.wordpress.com/2008/03/12/
dieviskojo-principo-isdestymas-i-dalis-3-skyrius/
Na, mano priėjimas vis tik nėra religinis arba grynai religinis. Bet ačiū už tai, kad skaitai 😉
Aisti, tikiu, kad esi protingas žmogus ir tai lėmė tavo labai logiškos religijos atmainos pasirinkimą. Bet tai, kas teigiama tekste, į kurį veda tavo pateikta nuoroda, bei tavo žodžiai komentare, mažų mažiausiai prieštarauja sau.
Prieštarą įžvelgiu štai kame: jei pasaulio pabaiga reiškia blogio pabaigą, tai pasaulis ir viskas, kas jame egzistuoja irgi yra blogis (nes kažkaip nesakoma, kad pasaulio pabaigos momentu žus gėris ir blogis). O kadangi viena iš pasaulio mažų dalelių yra ir minėtasis tekstas, ir pati religija, ir šis teiginys, tai jis irgi yra blogis. Taip bent jau sako logika. Tai kaip čia dabar yra? Blogis pranašauja blogio pabaigą? Jei jis yra blogis, kodėl aš juo turiu tikėti? O gal tai tiesiog svariai tušti žodžiai pagąsdinti “paklydusioms avytėms”?
Nuorodoje tekstas skirtas krikščionims. Jei tokie nesate, sorry, bet plačios pasaulėžiūros žmogus mokės skaityti tarp eilučių ir supras, kad net nekreipiant dėmesio į Biblijos citatas, tekstas logiškas ir pagrįstas, jis nesiūlo pabaigos, kuri nebūtų moksliškai pagrįsta.
Dėl religingumo, puikiai suprantu, praeityje (iki 20 m.) buvau aršokas ateistas, tėvukas – laisvamanis, nesu religingas ir dabar (nesivaikau aklų dogmų, užduodu klausimus sau).
Apie prieštaravimą: šiandien yra populiaru laikyti, kad gėris ir blogis yra vienas kitą papildantys pradai, t.y. pasaulis atsirado jų abiejų dėka. Deja, ne. Dievas yra tik gėris, blogis atsirado žmonių dėka, juk gamtoje, išskyrus žmogų nėra blogio.
Ieva turėjo lytinius santykius su archangelu, kai jai buvo keturiolika, iš kart po to ir su Adomu (jis vargšelis nemokėjo pasakyti “ne”). Iš to seka išvada, kad visi mes esame archangelo kraujo giminės, jo palikuonys (jį dar vadina “šėtonu”). Todėl, nors Dievas ir yra mūsų kūrėjas, tačiau tėvo padėtį užima šėtonas. Nuo tada žmonijos istorija – blogio istorija. Dievas tebevaldo dvasinę sritį, o šėtonas – kūną. Prisimink, bent vieną dieną, kurią pragyvenei be prieštaravimų ir sąžinės graužimo…
Kas yra Jėzus, koks jo vaidmuo? Jis antras Adomas, turėjęs sukurti šeimą, kartu su antra Ieva pradėti naują, Dievo giminę. Deja, jis buvo nužudytas. Kvaili krikščionys sako, kad tai Dievo valia, tačiau ar yra normalu, kad 33 metų idealus vyras, nesukūręs šeimos ir nesusilaukęs vaikų, yra nužudomas tų, kurie buvo ruošiami jį priimti?!
Na, apibendrinant, trečias Adomas ir trečia Ieva, yra Susivienijimo bažnyčios įkūrėjas ir jo žmona. Na, už tokius žodžius, bet kuris tikintis krikščionis bus pasiruošęs man kibti į atlapus, tačiau jus tolerantiški ir to nepdarysit, ar ne?
Man tai svarbūs dalykai, nors mūsų laikais esu lyg balta varna. Bet prieštaravimo čia nėra.
Dėkui už nuomonę, tokio pobūdžio komentarų po mano įrašais pakaks.
Aisti, tikėk kuo nori – tavo pasirinkimas. Bet mano gyvenimiška patirtis ir pasaulio istorija rodo, kad tie, kurie pasiskelbia dievo siųstais ir geresniais už kitus, t.y. išganytojais, yra mažų mažiausiai siaurapročiai, nesugebantys priimti alternatyvių požiūrių.
Penktas ar septintas Adomas – ne tame esmė. Svarbiausia yra tai, kad religijos (t.y. tikėjimo) dalykų ir mokslo arba logikos suplakimas į vieną (bandymas vieną paaiškinti kitu ir tvirkščiai) priveda prie katastrofų. Netiki? Susipažink – Hitleris, Stalinas, Mao Dzedun, Pol Pot. Tiki jais? Atnašauk trečiajam Adomui – jis tave išganys 😉
Moksle yra toks paprastas dalykas kaip hipotezė. Ji iškeliama, o po to ji tikrinama ir jei ji pasirodo universali, t.y. bet kokiomis sąlygomis, įmanomomis šioje Visatoje veikia, tai tampa visuotinai pripažintu dėsniu. Taip ir apie tai, apie ką kalbu aš. Tačiau tai patikrinta mano, laikui bėgant ir daugiau žmonių pabandys, jei nenusivils ir ji pasitvirtins, tai bus pripažinta visame pasaulyje. Tai tik laiko klausimas, juk su Hitleriu ir kitais buvo išsiaiškinta, ar ne? Juolab iš patyrimo pasimokyta, todėl netikiu, kad pats pulsi ir įtikėsi, bet viltis yra, kad žmogus gali suprasti racionalią tiesą ir tobulėti logiškai suvokdamas visą procesą (pats sau gydytojas). Šioje eilėje vieni bus pirmi, kiti paskutiniai. Asmeninis kiekvieno pasirinkimas… Vis tiek visi keliai veda ten pat, anksčiau ar vėliau visi mirsime. Galime ten patekti žinodami ir pasiruošę, o galima įpulti kaip musei į išrūgas.
(Norėjau įdėti šypsenėlę, bet nesu toks išprusęs kompiuterio srityje, atsilieku, sorry).
“Dėkui už nuomonę, tokio pobūdžio komentarų po mano įrašais pakaks.” (helluvagirl).
Paskutinio Jūsų įrašo nepastebėjau. Jei netinka – ištrinkite mano pasisakymus. Atsiprašau, kad rašau ne tai kas jums patiktų. Pripažįstu, kad esu svečiuose, todėl dar kartą atleiskite.
Kristina, žinai ką? 😉 Visuomet, kai žydi sodai ir kaštonai ir aš jaučiu, kad tuoj tuoj kažkas pasibaigs. 🙂 Žodžiu varyk į gamtą, išsirenk nuoga ir palakstyk, padės. 🙂
Right on 😀