HelluvaGirl

Atrodo, aš moku gaminti.

Niekada to nedariau, nes nedrįsau. Pavyzdžiui, sykį, kai buvau 19 metų, mama žiūrėjo žiūrėjo, kaip padedu jai lipdyti cepiakus, ir pasakė: “Gal tu eik geriau, kokią knygą paskaityk”…

Dar visai neseniai daugiau nei metus gyvenau be šaldytuvo. Puikiausiai! Kai nevalgai namie, atrodo, kad nevalgai visai. Na, bet čia jau nėra, kuo girtis, ir šįsyk nesiplėtosiu.

Iš tiesų gaminti sau dar ne taip baisu. Na, susimausi, bus neskanu ar nusinuodysi. Bet gaminti kažkam kitam yra didžiulė atsakomybė, nes o jei nepatiks? Bus neskanu? Nusinuodys?

Visada atvirai žavėjausi gurmanais, o tokių man teko laimė gyvenime sutikti ir pasidžiaugti svetimais kulinariniais fejerverkais. Kuo įmantriau vienas ar kitas pažįstamas paruošdavo vakarienę, tuo smarkiau viduje susigūždavau ir prisiekinėdavau niekada nesikviesti jų į svečius – dar ir todėl, kad neturėjau baldų. Taip taip – aš tik neseniai palikau savo Namus Be Sienų ir reabilitavausi in more ways than one 😀

O bet tačiau antradienį Savo Mylimam Jam surizikavau ir paruošiau vištienos salotas.

Delnai nedrėko, nes iškart susitaikiau su tikėtinu fiasko bei mandagiai atsiprašiau, kad nepalaikytų už bloga.

Jis paragavo pirmą kąsnį, padėjo šakutę į lėkštę ir pratarė:

– Mums reikia pasišnekėti.

Garsiai nurijau seiles.

Pasirodo, buvo skanu. Net labai. Ir dar liepė netikėti, jei kas sakė, jog nemoku gaminti.

Šakės, kaip malonu. Aš, aišku, labiau tikiu Mano Mylimo Jo diplomatija nei savo įgūdžiais virtuvėje. Bet fak, kaip malonu.

Paskui aš dar vakar pagaminau tokių kitokių salotų (antros ir paskutinės, kurias moku), tai irgi sakė, kad puikuva, o aš sau tyliai sunerimau, ar tik tai nereiškia, jog nuo šiol turėsiu nuolat rodyt klasę po darbo mūsų jaukioje virtuvėje. Fantazijos aš turiu, patikėkit, užtat kai Dievas dalino logiką, aš stovėjau prie papų. Nemokėčiau derinti dalykų. Nesuvokiu, kaip reikia nujausti, kas su kuo dera?!

Uj, gal kaip nors prasisuksiu šiam gyvenime su kitais, akivaizdesniais savo privalumais…